Turtingas tu, žmogau, koks tu
turtingas.
Ta patirtim, kuri turėtų jau paverst tave teisuoliu 
visažiniu 
visų beklystančių kely.

Turtingas savo klaidomis –  juokingomis, dažnai lemtingomis ir retkarčiais
fatalinėm –
visaip juk pasitaiko.
Ir turtus tuos kaupi
toliau. 
Jos atima ar duoda? Klaidos.

Turtingas tu laiku, žmogau.
Jis visas tavo. Tas
nugyventas. 
Ir galimai bus tavo ir tas kitas, kuris tik
pažadėtas. 
Jis duotas, rodos begalinis. 
Ir iškart išminusuotas.

Turtingas žmonėmis –
ir niekšais, išdavikais, pranašais.
Draugais.
Vaikais. 

Tiek džiaugsmo ir vilties tau dovanojo laikas. 
Ir atėmė iškart, dosnumo savo
išsigandęs.
Bet liko, viskas liko – metai
apsigavo.
Apsikvailino. Kas duota, šito
neatimsi.

Visais išėjusiais turtingas – 
tai ypatinga dovana. 
Skaudi  nepamatuojamai ir kartu tokia
didžiulė.
Ir duota. Ir išminusuota.