Nusipinsiu žodžių pynę,
Žodžių pynę paskutinę.
Tik jie vėl mane užklumpa:
— Imk greičiau į ranką plunksną
Ir rašyk rašyk rašyk,
Ką širdis tau pasakys.
 
Vieną širdį aš turiu,
Neklausyt jos negaliu.
Čia ji lieja savo skausmą,
Čia jaunystės karštą jausmą.
Čia vėl šlamesį beržų,
Kai pro juos namo grįžtu.
 
Kai einu per žalią gojų,
Nežinau kas man dainuoja.
Gal pušis, gal marga paukštė
Ragina pažvelgt į aukštį.
Ten paklysti tarp žvaigždžių,
Klaidžioti lig paryčių.
 
O tada, saulužei tekant,
Bėgt basam per šaltą rasą.
Einant kasdienybės tiltu,
Viskas širdyje nurimtų.
Sapnas baigias, aušta rytas
Pilkomis spalvom dažytas.
 
Nieko, lapkritį iškęsim,
Gruodyje Kalėdas švęsim.
Greit po jų Naujieji Metai,
Suksim jau linksmesnį ratą.
Bus gi sniego balto, minkšto,
O per upę ledo tiltas.
 
Bus vėl žodžių ir minčių,
Truputėlį šviesesnių.
Balta sniegą keis snieguolės.
Gal barsukas paliks guolį?
Pakelėj pražys šalpusnis,
Akeles atmerks žibutės.
...................
Visko bus ir visko reikia.
Kaip ir žodžių pynę baigti.