– Vis dar nieko, – sunkiai atsiduso Eliza, padėdama knygą atgal į lentyną. – Kad tik būtų koks nors būdas patikrinti jas greičiau...

– Yra vienas, bet nemanau, kad tai labai pagelbėtų, – atsiliepė netoliese jos stovintis Gordonas. – Tą galią galėčiau naudoti tik labai trumpam, nes išvargintų mano protą.

– Tada nė neverta rizikuoti. Galbūt būtų greičiau, jei prie mūsų prisijungtų daugiau žmonių.

Gordonas kurį laiką tylėjo ir užvertęs galvą akimis keliavo per viršutines, lentynose tvarkingai sustatytas knygas. Aplink jį, ant stalo ir ant grindų, taip pat gulėjo krūvos knygų, kurias jie su Eliza jau patikrino. Šioje vietoje seniai niekas nesilankė ir baldus dengė storas dulkių sluoksnis, tad kiekvieną kartą ką nors pajudinus jos sukildavo ir pasklisdavo ore. Net Gordono plaukai buvo apsinešę dulkėmis, bet jam tai nerūpėjo, jis siekė tų knygų, į kurias ką tik žiūrėjo, bet nusprendė panaudoti telekinetines galias, kad nereikėtų jų imti po vieną. Knygos vienu metu kilo iš lentynų, iš po savęs pažerdamos dulkes. Jų buvo tiek daug, jog patekusios pro nosį jos ėmė graužti gerklę ir Gordonas kosėdamas per kelis žingsnius atsitraukė. Knygos viena po kitos sukrito ant grindų, taip sukeldamos tik dar didesnį dulkių kamuolį.

– Tau viskas gerai? – Eliza išsigandusi puolė artyn ir patapšnojo jam per nugarą. – Daugiau taip nedaryk, žinai, kad turi taupyti galias.

– Nesvarbu, čia ne dėl galių... Ši vieta jau tiek laiko nelankyta, turime elgtis atsargiau.

– Manau, tau metas pailsėti, neturėtum pervargti, – sunerimusi pažvelgė į jį moteris. – Gal išeikime į kiemą įkvėpti gryno oro?

Gordonas sutiko, tad pravėrę senas medines duris jie atsidūrė koridoriuje. Visai čia pat buvo ir išėjimas iš šventyklos, bet jis staiga stabtelėjo, sugriebdamas Elizai už rankos ir taip ją sulaikydamas.

– Atrodo, kažkas mus stebi... – sukuždėjo ir lėtai patraukė prie durų, bet šalimais tvyranti energija netrukus išsisklaidė. Vis dėlto jis nuspaudė rankeną, bet už durų nieko nerado.

– Gal tau pasirodė? – suabejojo Eliza. – Aš nieko nepajutau.

– Nenustebčiau, jei mus šnipinėtų Melburnas, – žengdamas per slenkstį neramiai apsidairė Gordonas, tačiau aplinkui nebuvo matyti nė gyvos dvasios.

Moteris susikrimtusi priėjo arčiau, uždėdama ranką jam ant peties.

– Aš įsitikinęs, kad kažkas čia lankėsi, – vėl prakalbo jis. – Turime būti atsargesni ir atidžiai stebėti šventyklą bei Arelos namus. Tikiuosi, joms su Agnese viskas bus gerai.

– Žinoma, gali dėl to nesijaudinti, juk Agnesė pasikvies mus telepatiškai, jei ištiks bėda.

– Žinau, bet iš Tasdaro galima tikėtis visko, – išėjęs į kiemą, jis nukreipė žvilgsnį į tą pusę, kurioje buvo Arelos namai. – Be to, turiu pasirūpinti ir Šešėlių karalyste, kol manęs nebuvo, vartai taip ir liko normaliai neapsaugoti, o Aristėjas šito sutvarkyti pats neįstengs.

– Padarysi tai vėliau, dabar turime rūpintis kitais reikalais, – Eliza susimąsčiusi minutėlę tylėjo. – O jeigu pasikviestume čia Loreną?

– Kodėl būtent ją? – suraukė antakį žynys.

– Galbūt ji galėtų padėti mums rasti tas knygas greičiau? Suprantu, kad pastaruoju metu dvasios beveik nebeklauso, bet gal būtų verta pabandyti jas iškviesti ir paklausti?

– Nežinau, ar tai pati geriausia mintis, ypač tokiu pavojingu metu, – susimąstė jis. – Tokiu atveju, vienas iš mūsų vis tiek liktų saugoti Azryato, jei pasirodytų Melburnas ar Tasdaras.

– Sakai, kad vis dėlto turėtume rizikuoti?

– Argi yra kitas pasirinkimas? – gūžtelėjo pečiais jis.

– Gerai, tada tu grįžk pas Arelą ir pailsėk, o aš persikelsiu į Dvasių karalystę. Pasistengsiu viską padaryti kuo greičiau, kad jums su Agnese nereikėtų būti vieniems.

Gordonas tik trumpam šyptelėjo, rodydamas, kad sutinka, o Eliza nedelsdama išnyko iš Azryato. Šiuo metu padėtis atrodė tokia beviltiška, jog jie turėjo griebtis kiekvieno šiaudo ir prireikus rizikuoti savo gyvybėmis. Buvo labai maža tikimybė, kad Lorenai pavyks susitvarkyti su dvasiomis ir rasti knygas, bet tai buvo vienintelis būdas, kurio dėka jie galbūt pasistūmės į priekį.

Genamas tokių minčių, jis nė nepastebėjo, kaip atsidūrė prie Arelos namų, o kojos jau automatiškai žengė prie durų. Bet staiga išgirdęs greitus žingsnius jis nukreipė žvilgsnį į langą. Tuo metu prasivėrė durys ir priešais jį išdygo Agnesė.

– Mama?! – išgąstingai sušuko ji, bet pamačiusi tik Gordoną sutriko. – Atleiskite, maniau, ir ji čia...

– Eliza išvyko pasikviesti Lorenos, kad dvasių pagalba padėtų rasti Azaros knygas, – paskui save užverdamas duris paaiškino žynys. – Kas nors nutiko?

– Arela... ji... – vos sulaikydama ašaras išlemeno mergaitė. – Jos kambaryje nėra... turėjau atidžiau ją prižiūrėti.

– Manai, kad ji viena išvyko gelbėti Ravenos? – išsigandęs jis sugriebė ją už pečių. – Betgi ji žino, kaip tai pavojinga, mes dar neradome burtų, kurie panaikintų tą skydą.

– Žinau, bet kur kitur ji galėtų būti? Visą tą laiką, kol jūsų nebuvo, ji tik ir kalbėjo apie tai, kaip norėtų viską paskubinti ir padėti Ravenai. Tada nieko blogo nepamaniau, nes Arela vis dar per silpna, kad ko nors imtųsi, bet gali būti, kad ji turi planą.

– Nesvarbu, privalau jai padėti, kol nenutiko nieko blogo, – jo rankos palengva atsileido. – Kada pastebėjai, kad jos nėra?

– Tik dabar, kaip tik ruošiausi jums pranešti. Arela sakė norinti pailsėti, bet kai ilgai užtruko kambaryje, privalėjau patikrinti. Atleiskite man, kad tinkamai jos neprižiūrėjau.

– Tu nekalta, dabar turime susitelkti į tai, kaip jai padėti. Pamėginsiu nustatyti jos buvimo vietą, tikiuosi, neslopina savo energijos.

Jis per kelis žingsnius atsitraukė ir užsidėjęs pirštus ant smilkinių pabandė susitelkti į Arelos aurą, bet jo dėmesį patraukė kita, šalia tvyranti esybė.

– Nemanau, kad taip paprastai pavyks tai padaryti.

Pažįstamas balsas nuskambėjo visai čia pat už nugaros. Agnesė išsigandusi per kelis metrus atsitraukė, o Gordonas staigiai apsigręžė. Melburnas stovėjo atsirėmęs į laukujes duris ir sunėręs rankas ant krūtinės, šypsena išryškėjo jo veide.

– Taip ir žinojau, kad tai tu mus stebėjai, – pro dantis iškošė Gordonas. – Ko reikia?

– Argi pats nesupranti? Žinau viską, ką ketinate daryti su skydu, manai, nepasakiau to Tasdarui?

– Tuomet kodėl tu čia? – primerkęs akis jis žvelgė į Melburną, jau einantį tolyn nuo durų.

– Arelai nepavyks taip lengvai patekti į Tamsos karalystę, – ignoruodamas klausimą pareiškė jis. – Įėjimas saugomas sargybinių, be to, Tasdaras nežino, jog ji ketina išlaisvinti Raveną viena, kitaip juos sustabdytų. Bet vien dėl to, kad ten keliauja ji, dar nereiškia, kad negaliu sutrukdyti jai patekti į tvirtovę, ar ne?

– Ką padarei Elizai? – piktai sušnypštė Gordonas.

– Nieko. Kol kas. Bet iš Dvasių karalystės ji taip greitai negrįš, o per tą laiką aš pasiimsiu Agnesę.

Gordonas įtūžęs sugniaužė kumščius. Na žinoma, Melburnas tik ir laukė akimirkos, kada galės pulti, žinojo, koks jis šiuo metu pažeidžiamas, jam tik reikėjo atskirti juos su Eliza, nes jei jie būtų kartu, lengviau jį įveiktų ir padėtų Arelai.

– Manai, taip paprastai paliksiu šiuos namus? – šyptelėjo Agnesė. – Nesuprantu, ko Tasdarui iš manęs reikia, nejaugi dar nesuprato, kad jį išdaviau?

– Tiesą pasakius, negalvojau, kad būsi tokia drąsi, jog taip pasielgtum, būtent todėl turiu paslėpti tave nuo Tasdaro, nes čia tau nesaugu.

– Man nereikia, kad mane saugotum, tai galiu padaryti pati, – piktai atkirto ji. – Tu man melavai, kodėl turėčiau tavimi pasitikėti?

– Nejaugi nesupranti, kad negalėjau padėti Linai? Jeigu būčiau pasipriešinęs, Tasdaras būtų mane nužudęs, ką pati mano vietoje darytum?

– Ir be tavęs mes galime ją apsaugoti, – įsiterpė Gordonas, užstodamas mergaitę visu savo kūnu. Toji bandė paprieštarauti, žengdama žingsnį į priekį, bet jis sulaikė ją viena ranka. Nesvarbu, kas nutiks, privalėjo ją apsaugoti, pasistengti dėl Elizos, nors galių naudojimas visiškai negerino jo situacijos. Žvilgsnis nukrypo į sieną, į kurią buvo atremta Godos lazda. Ji vienintelė galėjo padėti jam apsiginti, juk dar galėtų pamėginti pasinaudoti jos galia.

Pakreipęs galvą, Melburnas suraukė antakius, puikiai supratęs jo ketinimus, bet nerodydamas susierzinimo vis dar stovėjo toje pačioje vietoje, rankos lėtai slydo odiniu kalavijo dėklu. Gordonas aiškiai matė kiekvieną jo judesį ir žinojo, kad norėdamas apsaugoti Agnesę ašmenų neišvengs, o perkalbėti Melburno jokiu būdu nepavyks – kartą jau bandė, stengdamasis apsaugoti Arelą nuo Tasdaro. Kad ir kas tarp jų nutiko, Melburnas buvo per daug įbaugintas, kad pakeistų savo nuomonę.

– Nejuokink, nejaugi vienas ją apsaugosi? – lėtai traukdamas kalaviją prakalbo jis. – Praeitą kartą pasisekė, nes su Tasdaru buvome nusilpę po kovos, bet dabar taip lengvai neišsisuksi.

Ašmenys žybtelėjo šviesoje ir netrukus jau skriejo Gordono pusėn. Šis spėjo jų išvengti, bet aštri geležtė vos neperrėžė jam skruosto. Nukreipęs žvilgsnį į priešininką, jis jau kaupė rankose psi energiją, kai staiga gelsva šviesa praskriejo jam per plauką nuo peties ir nutrenkė Melburną į sieną. Na žinoma, Agnesė, juk sakė esanti stipresnė nei atrodo, gal vis dėlto jam reikėjo priimti jos pagalbą? Jeigu jis nesuskubs atsikratyti Melburnu, Arela ir vėl pateks į nelaisvę, o Eliza... galbūt jie taip pat galėtų jai padėti, nors jis nebuvo tikras, ar ji pavojuje, be to, kartu su ja greičiausiai jau buvo Lorena.

Vikriai pašokęs ant kojų, Melburnas ir vėl užsimojo kalaviju, bet Agnesės smūgis dar kartą išmušė jį iš vėžių. Pasinaudojęs proga, Gordonas atsidūrė jam už nugaros. Skausmas pervėrė dešinįjį šoną ir Melburnas suklupo. Agnesė priėjo arčiau, tikrindama, ar jis dar pajėgus pulti, bet kirtis į kojas parvertė ją ant grindų. Tuo metu Gordonas puolė prie lazdos. Jam žūtbūt reikėjo susitelkti, kad galėtų pasinaudoti jos galia, tad trumpam turėjo palikti Melburną Agnesei. Susikaupęs jis ištiesė lazdą priešais save ir užsimerkė, tikėdamasis, jog per jį mergaitė labai nenukentės. Tačiau prižadinti lazdos galią sekėsi sunkiai, ir kuo ilgiau tai tęsėsi, tuo neramiau darėsi širdyje. Galbūt nesisekė, nes nebebuvo jos valdytojas, bet privalėjo pasistengti, bent truputį, kitaip niekada sau neatleis, jei kas nors nutiks.

Ir štai, galia pagaliau buvo jo rankose, galėjo jausti ją tekančią venomis. Tuo metu Agnesė stovėjo per žingsnį nuo tėvo, pasiruošusi bet kurią akimirką pulti. Gordonas vis dar bandė sukaupti jėgas, piktu žvilgsniu perverdamas Melburną. Šis nustebęs atsitraukė, matyt, suprato, kas atsitiko. Pajudėjęs neįtikėtinu greičiu, žynys atsidūrė jam už nugaros ir nespėjus nė sureaguoti smogė. Jo elgesys įsiutino Melburną, plius tai, kad su juo buvo Agnesė, bet jis nė neplanavo bėgti, juk atvyko čia, turėdamas atsarginį planą...

Netrukus pro duris pradėjo plūsti sargybiniai ir apsupo juos iš visų pusių. Melburnas skubiai pašoko ant kojų, ragindamas juos pulti. Gordonas nė pats nepajuto, kaip sudrebėjo ranka, juk tai gali būti paskutinė jo kova. Tačiau galvoti apie tai nebuvo laiko ir jis stipriai suspaudė Žynių simbolį. Raudonas spindulys nusidriekė sargybinių link ir iškart patiesė juos ant žemės. Agnesė taip pat buvo susitelkusi į sargybinius, iš visų jėgų stengdamasi neprileisti jų prie Gordono. Pasinaudojęs proga, Melburnas suvarė jam smūgį į Saulės rezginį. Žynys tvirtai išsilaikė ant kojų, bet gavęs dar vieną kirtį suklupo, lazda iškrito iš rankų ir nusirito į patį koridoriaus galą. Pakėlęs galvą, priešais save jis išvydo klastingą šypseną.

Melburno rankose jau švytėjo psi energija, bet Gordonas pasirito grindimis ir pagaliau atsistojo. Priešininkas atrodė visiškai nepavargęs, nors išnaudojo nemažai energijos, jo veidą vis dar puošė ta pati klastinga šypsena. Gordonas nerimavo dėl Agnesės, įsipainiojusios šioje sumaištyje, bet šiuo metu negalėjo atitraukti akių nuo Melburno. Turėjo ir vėl pasiimti lazdą, tačiau ji buvo per toli, o priešininkas vis artėjo. Neturėdamas kito pasirinkimo, jis sukaupė rankose psi, bet staiga aštrus skausmas privertė jį sustoti. Suklupęs ant grindų jis susigriebė už šono, balti marškiniai netrukus nusidažė raudonai.

Melburnas nuleido rankas, eilinį kartą nusišypsodamas. Gordonas dar pabandė atsistoti, akimis ieškodamas Agnesės, bet iš visų pusių juos supo sargybiniai, o vaizdas akyse po truputį ėmė lietis. Jis stengėsi išlikti sąmoningas, jokiu būdu negalėjo leisti Melburnui laimėti ir pasiimti dukterį, bet jautėsi per daug nusilpęs, kad įstengtų ką nors kitą, o po kelių akimirkų jo sąmonę galutinai apgaubė tamsa.