Teka mėnulis toks pilnas ir baltas,
Pro medžių iškeltas šakas.
Ką jis atneš į šios nakties sapną,
Kur paklajoti nuves?
 
Būtų gerai po vaikystę pabraidžiot,
Paklausyt motulės dainų,
Kai už staklių senų drobes ji audė,
Kai verpė linus rateliu.
 
Prie spingsulės blausios vakarot buvo gera,
Tėtis skaptavo klumpes mažas,
Biro man skiedros nuo drožiamo klevo,
Pasilikdavau sau didesnes.
 
Pritūpęs šalia, stačiau mažą namelį,
Konstravau net lėktuvo sparnus,
Tik griūdavo jie nuo menkiausio vėjelio,
Kai praverdavo lauko duris.
 
Ak, ta mėnesiena, lyg motulės drobulė,
Taip gaubia ir neša lig ryto toli,
Kur namas medinis prie kelio prigludęs,
Jame – sesės dvi ir mes broliai penki.