Papūtus stipresniam vėjui, Ariadna susisupo į savo šiltą apsiaustą ir perėjusi akmeninį takelį atsargiai statė kojas ant medinių laiptelių, nenorėdama, kad jie sugirgždėtų ir prižadintų Aristėją. Pasiekusi duris, ji išsitraukė iš kišenės raktus ir suspaudusi reikiamą pagaliau atrakino spyną. Atidaromos durys vos vos cyptelėjo, bet staigiai vėl jas uždariusi, mergina nusiavė batus ir įsispyrusi į šlepetes nutipeno laiptais, vedančiais aukštyn jos kambario link. Tik tada dėmesį atkreipė iš viršaus krentanti gelsva šviesa. Nejau Aristėjas dar nemiegojo? O gal tik pamiršo išjungti šviesą?

Pėdai nusileidus ant paskutinio laiptelio, Ariadna pakreipė galvą koridoriaus pusėn. Šviesa sklido iš šalia esančio kambario, kuriame ji niekada nesilankė, bet tam, kad pasiektų savąjį, privalėjo jį praeiti, tad neturėdama kito pasirinkimo sunkiai atsiduso. Žingsniai buvo tokie pat tylūs, kaip prieš tai, ir ji melste meldė, kad Aristėjas jau būtų užmigęs, juk po dienos darbų turėjo pavargti. Tačiau eidama pro šalį ji susidūrė su jo akimis ir krūptelėjusi nusuko žvilgsnį.

– Jau grįžai? – nusistebėjo jis, prisėsdamas ant sofos šalia lango. – Užeik, turiu su tavimi apie šį tą pasikalbėti.

Mergina sutrikusi stabtelėjo ir mindžikuodama vietoje dvejojo, ar tikrai gera mintis apie kažką kalbėti tokiu metu. Jos žvilgsnis nejučia nuslydo šviesoje aiškiai išryškėjančia Aristėjo figūra. Jis sėdėjo atsipalaidavęs, atsirėmęs į sofos atlošą, pro prasagstytus susiglamžiusius marškinius buvo matyti nuoga jo krūtinė. Ariadnos skruostai švelniai išraudo, bet stengdamasi apsimesti, kad tai netrikdo, ji vis dėlto priėjo arčiau. Aristėjas patapšnojo vietą šalia savęs ir ji nesipriešindama prisėdo ant krašto.

– Kaip sekėsi burtų paieškos? – pasisukdamas į ją pasiteiravo vyras.

– Vis dar nepavyko nieko rasti. Felicija nusprendė pasilikti ilgiau, tai turėjau grįžti viena.

– Galėjai paprašyti, kad teleportuotų čia.

– Nenorėjau jai trukdyti. Be to, grynas oras dar niekam nepakenkė, – panarinusi galvą ji žvelgė sau į kelius. – Labai nepriprask, kad aš čia, vos tik rasime tuos burtus, galutinai persikelsiu pas Arelą.

– Ariadna, ar tu manęs vengi?

Mergina susigūžė, pirštai nervingai susmigo į suknelę.

– Kodėl taip manai? Aš jau aiškinau, kodėl nusprendžiau išvykti.

– Žinau, bet... nejaugi tikrai? – Aristėjas prisislinko arčiau, ir tik dabar ji pastebėjo jo rankoje stiklinę, pripildytą skaidraus rusvo skysčio. – Nejaugi tikrai taip paprastai nori mane palikti? Per tą trumpą laiką, kol tavęs nebuvo... bandžiau suprasti, kodėl taip pasielgei. Kodėl iš tikrųjų išeini?

Ariadna sekundėlei nukreipė žvilgsnį į Aristėją. Jo apsiblaususios akys klaidžiojo kažkur palubėje, o šviesoje tik dar labiau išryškėjo aštri žandikaulio linija ir išraudę skruostai.

– Žinai, Aristėjau, manau, kad dabar ne laikas apie tai kalbėti, – galiausiai tarė ji, galvos kilstelėjimu rodydama į stiklinę jo rankoje. – Tu girtas, pasikalbėsime iš ryto.

– Man viskas gerai, – jis siurbtelėjo dar vieną gurkšnį, po to pavartė rankoje stiklinę, žiūrėdamas į ją taip, tarsi šiuo metu daugiau niekas nerūpėtų. – Kai tapau Vyriausiuoju žyniu, prasidėjo rimčiausi darbai. Norėjau prisiminti senus laikus, supranti?

– Rytoj tau anksti keltis, juk vis dar reikia prižiūrėti Šešėlių karalystę. Be to, po darbo turėsi kartu su mumis ieškoti tų burtų, negalime nuvilti Gordono.

– Nesijaudink, žinau, kaip jam šiuo metu sunku, – pastatęs stiklinę ant stalo, Aristėjas prisislinko arčiau ir permetė ranką Ariadnai per petį. Ji bandė nuo jo atsitraukti, bet kūnas nevalingai sustingo. – Jei tik galėčiau, padėčiau jam susitvarkyti su žynio pareiga, bet Fantazija nenori man visko atskleisti, nes kiti žyniai negali kištis į visus tuos reikalus. Kaip kvaila, ar ne?

– Žinoma, – sutiko mergina, kaip niekad aiškiai jausdama jo ranką sau ant pečių. – Bet rytoj laukia sunki diena, turiu bent trumpam pailsėti. Tu taip pat eik į lovą, gerai?

Ji skubiai pakilo ir jau buvo beeinanti pro duris, bet Aristėjas sugriebė jai už rankos.

– Ne, neišleisiu tavęs iš šio kambario, kol nepasikalbėsim.

– Bet mes neturime, apie ką kalbėti...

– Dar ir kaip turime, – svirduliuodamas jis patraukė prie durų ir čiupo už rankenos, bet nuslydo ranka ir jis būtų nukritęs ant kilimo, jei ne Ariadna, staigiai sugriebusi jį už liemens.

– Ar tau viskas gerai? – rūpestingai paklausė ji. – Prašau, niekur neik, tu girtas.

Palengva atgavęs pusiausvyrą, jis pakėlė patamsėjusias akis į merginą ir puse lūpų šyptelėjo.

– Žinojai, kokia esi geraširdė? – švelniai suimdamas jos riešus prakalbo. – Noriu, kad šiąnakt liktum su manimi, nejau nesupranti užuominų?

Ariadnos širdis sutuksėjo iš jaudulio. Tos švelnios rankos ir toks rūpestingas žvilgsnis... Nejaugi jis tikrai buvo toks palūžęs dėl jos? Dėl to, kad ji nusprendė palikti jį čia vieną? Sunku buvo tuo patikėti, juk galbūt jis tenorėjo turėti šalia draugę, kuria ji būti negalėjo, nes jausmai jam buvo kur kas sudėtingesni. Ji mylėjo jį kaip vyrą, o ne kaip draugą, ir tas skausmas taip draskė širdį, kad atrodė, nebeįstengs daugiau kvėpuoti. O gal žadą atėmė toks staigus jo artumas?

– Žinau, kad jaudiniesi dėl manęs, dėl to čia ir atėjai, ar ne? – prisislinkdamas arčiau prakalbo jis. – Kaip draugai, mes turime palaikyti vienas kitą, tiesa?

Ariadna susigėdusi nuleido akis, o jis lyg tyčia priartėjo labiau. Jų kūnai dabar buvo taip arti, jog sustingusi ji nebežinojo, ką daryti toliau. Jo ranka iš lėto nuslydo jos nugara ir pritraukė ją į šiltą glėbį, o kita šiek tiek nedrąsiai nusileido jai ant peties.

– Aristėjau... – vos girdinai sukuždėjo mergina, tačiau jis tik dar stipriau glaudė prie savęs gležną jos figūrėlę. Negalėdama ištrūkti iš tų atkakliai ją laikančių rankų, Ariadna stipriai užsimerkė. Jautė jo alsavimą visai čia pat, bet net jei ir mylėjo jį, pasiduoti jausmams buvo neteisinga, juk galbūt jis nė nemylėjo jos, galbūt jį taip veikė alkoholis.

– Aš nebegaliu ir toliau to kęsti... nebegaliu daugiau kovoti su savimi... – padėdamas jai galvą ant peties sukuždėjo Aristėjas. – Man reikia tavęs! Prašau, būk mano!

– Aš niekieno neplanuoju būti... aš negaliu būti tavo.

– Jeigu paliksi mane čia vieną, aš neišgyvensiu.

– Aristėjau, ne...

Jis lėtai pakėlė galvą ir abiem rankomis suėmė degančius jos skruostus. Ariadna nenoriai pramerkė akis ir sutiko liūdną vyro žvilgsnį. Jai buvo skaudu jį tokį matyti, norėjo tikėti, kad jo jausmai tikri, tačiau realybė buvo skaudesnė, juk net jei jausmai abipusiai, jie niekada negalėtų būti kartu. Rankos bejėgiškai nusviro, o kojos sulinko per kelius, bet Aristėjas neleido nugriūti ir be labai didelių pastangų pakėlė ją nuo grindų.

– Nuleisk mane žemyn! – Ariadna muistėsi jo glėbyje, nesuprasdama, iš kur pas jį atsirado tiek jėgos, kad sugebėtų išstovėti ant kojų, bet nepaisydamas spurdančios jos figūros, jis atsargiai paguldė ją ant lovos. Ariadną apgaubė vėsūs ir minkšti patalai, ir sutrikusi, vis dar nežinodama, ką daryti toliau, ji stebėjo viršum palinkstantį Aristėjo siluetą, pabandė jį nustumti, bet jo kojos spaudė jos susiglamžiusią suknelę, kurios dėka ji negalėjo pajudėti iš vietos.

– Tu nė neįsivaizduoji, kaip tave myliu, – prakalbo jis, ranka atsiremdamas į pagalvę, prie pat jos galvos. – Galbūt ir elgiuosi, kaip paskutinis niekšas, bet tu man atleisi, ar ne?

– Bet... betgi tu Vyriausiasis žynys, negali... – bandė prieštarauti ji. Gėda buvo matyti jo tyrinėjantį žvilgsnį, keliaujantį per visą jos kūną, tad norėdama jo išvengti stipriai užsimerkė.

– Tai nesvarbu. Jau seniai sulaužiau Vyriausiojo žynio taisyklę, tad ką visa tai pakeis?

Ariadna sustingo nuo jo žodžių. Ką visa tai pakeis? Ogi daug ką, čia ne koks eilinis nuotykis, kurį galima taip paprastai užmiršti. O ką reiškė tai, kad jau seniai sulaužė Vyriausiojo žynio taisyklę? Ar tai, jog kažkada savo glėbyje jau turėjo moterį?

Bet mintis išblaškė šiugždantys drabužiai. Širdis tik dar labiau suspurdėjo iš jaudulio ir ji supyko pati ant savęs, kad nepajėgė atsispirti, juk Aristėjas vyresnis už ją net keturiolika metų, turėtų susirasti jaunesnį, kuris nuoširdžiai ją mylėtų. Privalėjo jį atstumti, bet rankos nekilo, tarytum būtų prikaustytos prie lovos.

Tuo metu Aristėjas pasilenkė arčiau ir švelniai pabučiavo jai į kaktą. Ariadna pajuto ant savęs visą jo kūno svorį ir nustebusi pramerkė akis. Jis tolygiai kvėpavo, nuleidęs galvą jai prie peties. Nejaugi taip greitai užmigo? Minutėlę mergina gulėjo nejudėdama, bandydama suvokti, kas čia ką tik nutiko, po to atsargiai nustūmė jo ranką. Jų kojos vis dar buvo susipynusios, tad nenorėdama jo prižadinti vikriai išsliuogė iš lovos ir lengviau atsikvėpė. Gal ir gerai, kad nieko neįvyko, nes išaušus rytui abu dėl to gailėtųsi...

– Labanakt, Aristėjau, – tyliai ištarė Ariadna ir užmetusi ant jo antklodę greitai pasišalino iš kambario. Iš atminties niekaip negalėjo išmesti to, kas nutiko, kaip meiliai Aristėjas žvelgė į ją, tų kaktą liečiančių švelnių lūpų. Širdis atsisakė nurimti net tada, kai užgesinusi šviesą palindo po patalais ir užsidengė galvą, tarsi bandydama nuo visko pabėgti. Tačiau kaip tai padaryti, kai iki lemiamo žingsnio trūko tiek nedaug? Argi įmanoma tai pamiršti? Ji niekada nesijautė tokia pasimetusi ir bejėgė. Privalėjo iš čia išvykti ir daugiau nebegrįžti, kitaip skaudins save dar labiau. Bet tada vėl prisiminė Aristėjo pasakytus žodžius, kad jau seniai sulaužė Vyriausiojo žynio taisyklę. Nejaugi jis tikrai nusidėjo dievams? Bet argi jie dėl to nieko nedarė? Neplanavo jo nubausti? Ariadna turėjo tiek daug klausimų, bet žinojo, kad daugiau nebus progos aiškintis, o pats Aristėjas niekada jai apie tai nepasakos, galbūt net neprisimins šio vakaro.

Su tokia mintimi mergina galiausiai nugrimzdo į miegą, nors manė, kad nesumerks akių visą naktį. Tikriausiai buvo per daug pavargusi po sunkios dienos. Prabudo tik išgirdusi bildesį koridoriuje. Laikrodis rodė po aštuonių, tad skubiai apsirengusi išėjo pro duris. Planavo po pusryčių iškart vykti į biblioteką ir ieškoti tų burtų, kad tik nereikėtų būti čia.

– O kur Felicija? – vos įžengusi į virtuvę paklausė ji, pirštais nervingai šukuodama savo plaukus.

Aristėjas sėdėjo prie stalo su kavos puodeliu rankoje, susivėlę kirpčiai dengė tamsias jo akis.

– Maniau, pati turėtum žinoti, kambaryje jos nėra.

– Turbūt visą naktį praleido bibliotekoje, – gūžtelėjo pečiais ji. – O kaip tu?

– Plyšta galva, – nepakeldamas akių sumurmėjo jis. – Atleisk, vakar padauginau ir nieko neprisimenu. Kada grįžai?

– Dar prieš vidurnaktį, – teištarė ji, nusukdama akis į šalį. – Medeinė jau išėjo į mokyklą?

– Taip, žinoma, – linktelėjo jis. – Man reikia sutvarkyti reikalus, tad prie jūsų su Felicija prisijungsiu vėliau, gerai?

– Nesvarbu, suprantu, kad negali pamiršti ir darbo, o kol Gordonas prastai jausis, turėsi daug ką daryti už jį. Jeigu nori, galiu kuo nors padėti.

– Nereikia, turiu užtektinai padėjėjų, – Aristėjas pagaliau paleido puodelį ir pakilo nuo kėdės. – Klausyk, o aš vakar nieko nesakiau? Kai buvau girtas, galėjau prikalbėti dalykų... kurių tau geriau nežinoti. Atleisk, jei kaip nors įžeidžiau.

– Ne, viskas gerai, – papurtė galvą mergina. – Kai grįžau, tu jau miegojai.

Nusprendusi praleisti pusryčius, Ariadna skubiai susiruošė į biblioteką. Tai, ką pasakė Aristėjas, ją tik dar labiau neramino. Jis iš tikrųjų kažką slėpė, ir nenorėjo, kad ji tai sužinotų.