Šaltas ruduo ne rožių metas,
Ilga naktis – tamsi, žvarbi.
Rausvi žiedai nulinks sušalę,
Neturi laimės vėlyvi.
 
Veltui žydėti kvietė spalis,
Veltui sušildavo diena,
Kai užtekėdavo saulelė,
Tačiau žemai pakildama.
 
Galėtum, šildytum juos rankom,
Bet rankų šilumos mažai,
Džiaugies, kol šalnos neaplanko,
Tebežėruojančiais žiedais.
.................
Žvelgiu į rožę, ji tarsi tyli,
Bet ją ir tylinčią girdžiu:
Tai kas, kad metas mums vėlyvas,
Žydėk eiliuotu posmeliu.