Ir vėl šaukiu aš baltą pūgą į save,
kaip žemė geria pirmą sniegą....
ateik šį vakar pas mane — sapne,
pasižadu, kad Tu jau nebeužmigsi...

Man reikia tavo žodžių šilumos,
tiesiog, kaip nuoširdžiausio draugo.
Man nusibodo vis kartotis savyje —
bandant prakalbinti Tavo šerkšną...

Man reikia tos pūgos, kitaip kaip tau,
kaip įrodymo, kad aš nebesuklydau,
parinkęs Tau geriausią draugą eilėse,
atsakymą, deja, tegaunu savo posmuose...

Nusišypsok baltųjų snaigių spindesiu,
paliesk juodom mintimis mano šypseną.
Sniegu lyg užmarštim užkloki ateitį ...
ir palinkėk, kad iš piśniesz jau neišbrisčiau...

Šį rytą krito, tirpo baltos pirmos snaigės...
Tai jos paliko pėdsakus į ten, iš kur
jau niekada nebegrįžtama...
Kasmet skaičiuoja sniego laikrodis metus...

O, pabandykime suskaičiuot snaiges.