Klausai ir galvoji: vieni sapaliojimai.
Gudročių pridygo lyg girioje grybų.
Kalba – svetima, o sava – netausojama.
Bet ploja per petį durneliai, radybos,
Matai, jiems, remisijos atvartas. Moka
Netgi honorarą, pašlakstė juk ūsą,
Po nosimi silkę padėjo. Gomora
Su visa Sodoma, be šukų pliks būsi!
Lakštingalas gimdo, kur kumelius pjauna,
Dramblys ant ausies atsisėdęs geltonas,
Varlė amfibrachiais pakaustyta braunas.
Ir „b...is čia gaunas“, – ištars kaimo Jonas, –
„Suprast negali, išdainuot irgi neina“.
Ir kokio kvailumo turi gimti klausą,
Kad slėgtų akmuo, tarsi nuodėmė Kaino?
Bet sauso gi, rūgštėle, niekas neklauso.
Patepk ir važiuosi, įpilk ir papulsi
Tarp tų, kurie mylisi laižosi statūs.
Tiktai ar naudos iš tuštybės prikulsi?
Geriau apdainuosiu aš „kerzinį“ batą.