Išgirstu, kai prabyla pavasarį žemė,
Kai dainuoja rugpjūčio dangus virš galvos,
Tiktai veltui sparnuotus žodžius saujom beria,
Neužpildyt eilėraščiais mano sielos.
 
Jų mažai ir mažai, kaip kad saulės jaunystėj,
Kaip alyvų baltų, kažkada vakare nuskintų,
Kai norėjosi laiką atsukti atgal ir sugrįžti
Prie vartų medinių, paskubom per anksti užvertų.
 
Nesakau, kad laimės šaltinio neteko sutikti,
Kad nebuvo versme man dosnus,
Tik šaukė pasaulis dėl kelio svarbesnio palikti
Vos pražydusius pienėm laukus.
...................
Ruduo, jau ruduo, tiktai rytmečiai aušta
Taip dažnai dar su aukso spalva
Ir vilioja svajonėm, mintimis kilt į aukštį,
Pasidžiaugt dovanota diena.
 
Iškelsiu rankas, gal tarp krintančių lapų pagausiu
Dar ir žodžių spalvotų, lengvų.
Kol dainuoja širdis, jais eilėraščių posmus išausiu
Ir aprengsiu rudens drabužiu.