Tyla tarsi prieš baisią audrą,
Pradžia artėja prie pabaigos,
Koks bus likimas, savęs klausi,
Kai kaunasi pasauliai dėl valdžios.
Dėl sielos, pinigų ir grumsto.
Atrodo nebėra jėgų atsilaikyti,
Kas gelbėtojas, kas apgavikas,
Nieks mums negali pasakyti.
Buvom paleistos sveikos avys
Į žaliuojančius laukus ganytis,
Kas išgalvojo tą alkaną vilką,
Kuriam gražu ir pjauti, ir ryti.
O Atrankos Viešpatie galingas,
Vis norisi pasislėpti nuo tavęs.
Esame visi silpni ir nuodėmingi,
Patrauk šalin piktų vilkų gaujas.
poeta
2024-11-11 15:05:50
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2024-11-12 10:44:17
Tas, kuris aukštai, kažin ar išgirs Jūsų išmintingus prašymus.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2024-11-11 19:05:19
Poetė turi sugebėjimą -išmintingai ir prasmingai kalbėti žmonėms eilėraščiais ir net išsakyti karčią tiesą, kuri įtaigiai atsispindi.
Blogiausia, kad žmonės rūpinasi ne tuo, kuo reikėtų rūpintis.
Ar mes suvokiame dvasinę vienybę? Ar suprantame, kad visus žmones jungia dieviškasis pradas? Ne, mes dar nepajėgiame to suprasti. Nors būtent šis supratimas suteiktų mums tikrąją laisvę ir gerovę. Nebūsime laisvi nei laimingi, kol nesuvoksime dvasinės žmonių vienybės. Jei žmonės pripažintų šią pagrindinę krikščionybės tiesą, žmonių gyvenimas pasikeistų, pasikeistų santykiai. Skriaudos, įžeidimai, prievartos aktai, kurie dabar atrodo įprasti gyvenime, būtų nepriimtini ir keltų pasibjaurėjimą. Taip, mums dar reikia daug ką pažinti, bet ne rojų ir pragarą, o žmogiškosios sielos gelmes – tos sielos, kuri mumyse gyvena. (Viljamas Eleris Čeningas)