Prie Rojaus vartų grūdosi gausi minia,
Bergždžiai tikėjo vietą gaus per blatą.
Erzėjo „viską atiduosiu, imk mane“, –
Turtu laidavo, grobstė daugel metų.

Angelas – vartų sargas buvo nebylus,
Jo žvilgsnis klydo virš galvų. Vargingas,
Pačiam eilės gale stovėjo jo Žmogus,
Dievas kasdien jam buvo reikalingas.

– Jis – turtingiausias juk yra iš jūs visų, –
Paliepė miniai duoti kelią ir praleisti, –
Nes prašė pragaro, ne dangiškų namų,
Galvojo, kad į juos yra be teisės.
.
Minia sujudo, šiaušėsi rūsčiu pykčiu,
– Jis – valkata, kišenės – be skatiko. –
Ir virė demonišku vargetai kerštu, –
Į Rojų, kada žemėje netiko?!

Angelas nuramino jų piktus šūksnius:
– Siela yra didžiausias turtas Rojuje.
Jis meldė Dievo už vaikus, už anūkus,
Ligotai pačiai gerumu rasojo.

Viską, ką tik turėjo, atiduodavo, kai jūs,
Nugaras sukę, smerkėt, nesupratot,
Kad turtingiausias tarpe jūs – Žmogus
Gatvėj maitina šunį ar benamę katę.

Minia tylėjo. Vartai vėrėsi, šviesa,
Nuo Žmogaus sklidusi, juos laukt paliko.
Potekstė: esame kvaili ir tai – tiesa,
Rojus juk... be protekcijos, intrigų.