Lietuva, kur tu esi,
Ar dar gyva širdis tavo krūtinėj?
Ar dar šilta, dar plaka ji,
O gal atšalusi, nutilus?
 
Žadėjai motina visiems meilinga būti,
Visus vaikus mylėt, vienodai glausti,
Kad jie nebūtų skriaudžiami ir nusiminę,
Galėtų ąžuolais ir liepomis gimtinėj augti.
 
Žadėjai tu, žadėjom mes būt vieno kraujo,
Viena kalba, viena lemtim sujungti amžiams,
Atversti puslapį į ateitį garbingą, naują,
Būt sūnumis, kurie už laisvę kovai veržias.
 
Svajojome, kad tavo pamatuose teisingumas,
Bus meilė, pagarba ir išmintis,
Kuri neleis užgimt puikybei, melui ir godumui,
Neleis vieniems klestėt, kitiems skurde numirt.
 
Dvi jėgos vedė mus už rankų,
Dvi jėgos rodė kelią ir gaivino viltimi:
Atgimusi tauta, tautos šaltinį brangų
Mes jautėme šalia, jis buvo su mumis.
 
Ir buvo dar daugiau, Dangaus palaima buvo,
Bažnyčių, Kryžių žemė, jų dvasia...
Tikėjimo šviesa, kaip ryto saulė sruvo,
Ji buvo su mumis kas žingsnyje šalia.
 
Mes ėjome ir nešėm Sesės, Brolio vardą
Gražiausiam Baltijos kely ir šalto Sausio naktį.
Iškėlę Trispalvę, ne seno keršto kardą,
Už būsimą gyvenimą, vaikų, anūkų ateitį.  
 
Mes ėjome keliu, ne šunkeliais kreivais,
Tiktai kaip kas pasuko ir į juos.
Svajonių Lietuva aižėjo trupiniais,
Auksiniais grašiais godžiuose delnuos.
 
Bet dar yra, juk dar yra kam plaka,
Neužgesinta, kalbanti širdis.
Kam vardas jos  — malda,
Kur drąsina ir sako:
Nenusimink, tikėk, aš amžina.
 
Svajonių Lietuva, palik vaikams gyventi,
Kad jie pažintų, kokia esi graži.
Ir naują Sąjūdį, kaip nuostabiausią šventę,
Suburtų savo europiniam kely.