Trečias skyrius. Dukters vardu

Perėjęs koridorių, Gordonas sustojo prie virtuvės, iš kurios sklido gyvybingi moteriški balsai. Jau norėjo žengti vidun, kai durys staiga atsivėrė ir jis susidūrė su Eliza.

– Kaip tik ketinau pas tave eiti, – šyptelėjo ji. – Pasikalbėjau su Ariadna ir Felicija, jos sutiko mums padėti.

– Gerai, – pavargusiu balsu sumurmėjo jis.

– Felicija ir Ariadna galės kartu su Aristėju keliauti į tą biblioteką, kur bandys rasti burtus dėl Linos, Ravenos ir Godos, o mes su Arela apsilankysime šventykloje, galbūt ir Agnesė galės prisidėti... – paaiškino ji ir suraukusi antakį žvilgtelėjo jam per petį. – Beje, o kur Arela? Kodėl tu čia, o ne pas ją?

– Šiuo metu jai reikia poilsio, tad nežinau, ar turėtume ją imti kartu, – sunerimęs Gordonas perėjo virtuvę. – Arela jokiu būdu neatsisakys mums padėti, bet nujaučiu, kad jai kur kas blogiau, tik ji nenori to parodyti.

– Suprantu, juk ji taip siaubingai jaudinasi ne tik dėl Ravenos, bet ir dėl tavęs, – linktelėjo moteris. – Ji man papasakojo apie tavo problemas su žynio pareiga.

– Taip, bet dabar privalome susitelkti į kitus dalykus. Kadangi Arela neprisidės, planai truputį keičiasi. Turime jau pakankamai žmonių, kurie persikels į biblioteką, tad pats liksiu čia ir padėsiu ieškoti Azaros knygų. Aristėjas žino, kur biblioteka, todėl nedelsdamas ten teleportuos, tereikia su juo susitarti ir pasakyti visus planus.

– Galite mus su Felicija pas jį teleportuoti, – įsiterpė visą laiką tylėjusi Ariadna. – Kad negaištume brangaus laiko, pati jam viską paaiškinsiu, o jūs tuo metu netrukdomi keliausite į šventyklą.

– Gerai, taip ir padarykime, – sutiko jis.

Netrukus merginos įsikibo Gordonui į parankę ir jis teleportavo jas prie Aristėjo namų, o pats nieko nelaukdamas grįžo atgal į Azryatą.

– Nežinau, ar gera mintis palikti Arelą čia vieną, – prikando lūpą Eliza. – O jeigu čia pasirodys Tasdaras ar Melburnas?

– Aš galiu likti čia ir ją saugoti, – pasisiūlė Agnesė.

– Ar tu tuo tikra? – sunerimo ji.

– Nesijaudink, jei prireiks, aš ją apginsiu. Vis geriau, nei palikti ją vieną, kai šiuo metu yra tokia pažeidžiama.

– Tu teisi, – pritarė jai Gordonas. – Bet jei matysi, kad gresia pavojus, būtinai susisiek su mumis telepatiškai.

– Žinoma, – linkčiojo Agnesė. – Jeigu Arela pasijus geriau, kartu prisijungsime prie paieškos. Galite būti ramūs.

Eliza vis dar abejojo, ar tai pati geriausia mintis, bet neturėjo kito pasirinkimo, tik pasikliauti savo dukterimi, tad nuskubėjo paskui Gordoną, jau einantį pro laukujes duris.

– Šventykla visai netoli, – tarė ji, prisiminusi, jog jis niekada ten nesilankė. – Beprasmiška teleportuotis, nueisime per kelias minutes.

Žynys nieko neatsakė, ir jie patraukė tolyn taku. Aplink juos nesimatė žmonių, tarytum Azryate niekas negyventų. Gordonas dažnai čia lankėsi, bet niekada per daug į tai nekreipė dėmesio.

– Nerimauji dėl Arelos? – nutraukė jo mintis Eliza.

– Labai tikiuosi, kad jai nieko rimto, ji juk turi ryšį su Ravena ir tai galbūt susiję, – liūdnai pažvelgė į dangų jis. – O kur Elzaro ašmenys? Kad tik Tasdaras jų nepavogtų...

– Nepavogs, jie saugioje vietoje. Arela ten pat paslėpė ir Chrono laikrodį, kad niekas jo nepaliestų. Ji man pasakojo, jog Melburnui pavyko rasti jį tavo namuose, tad žūtbūt privalėjo paslėpti kitur.

– Taip, prieš uždarydamas mane už grotų, jis pats pasakė apie laikrodį, visai buvau pamiršęs. Tik nesuprantu, kaip Arelai pavyko jį atgauti.

– Nepavyko, Melburnas pats jį atidavė, nenorėdamas, kad jis pakliūtų į Tasdaro rankas, – paaiškino ji. – Iki šiol nesuprantu, kodėl jis taip pasielgė, bet dabar laikrodžiu niekas nebesinaudos, būtų per daug rizikinga, jei bandytum dar kartą.

– Ir neplanuoju to daryti, bet negalėsime visą laiką slėpti laikrodžio, dievai nori, kad perduočiau jį Rebekai, kai jai sukaks šešiolika metų. Dabar jai penkiolika, ir kuo arčiau ta diena, tuo didesnį nerimą tai kelia, nes ji taip ir liko pas Tasdarą. Labai tikiuosi, kad ištrauksime ją, kol dar ne per vėlu.

– Žinoma, bet dabar turime susitelkti į užduotį, – priminė jam Eliza, nesuprasdama, kodėl tokiu svarbiu metu jį neramino būtent tai, tačiau netrukus jos ranka nuslydo ant pilvo, ten, kur vis dar buvo Tasdaro palikta žaizda.

– Atleisk, visai buvau pamiršęs, kad Aristėjas neišgydė tavęs iki galo, – pastebėjęs skausmą jos veide prakalbo Gordonas. – Galiu pabandyti už jį, juk dabar žaizda ne tokia didelė, tada tau būtų kur kas lengviau suktis šventykloje.

– Nereikia, trumpam prisėsiu ir praeis, – papurtė galvą moteris. – Tu privalai taupyti energiją.

– Dėl manęs nesirūpink, tokiai žaizdai išgydyti daug energijos neišnaudosiu.

Eliza norėjo dar kažką pasakyti, bet Gordonas sustabdė ją pusiaukelėje ir nepaisydamas jos nenoro atsargiai uždėjo ranką ant pilvo. Po akimirkos pasklidus švelniai melsvai šviesai, jis vos vieną kartą perbraukė per žaizdą ir atsitiesė.

– Nemanai, kad padėdamas kitiems tik kenki sau? – lyg ir su priekaištu balse paklausė moteris.

– Taip, bet kai Arela padėjo man išsigydyti, gavau dalį jos energijos. Tam, kad padėčiau tau, man nereikėjo naudoti savo.

– Bet argi tokiu būdu nebūtų įmanoma tavęs išgelbėti? – sukruto Eliza. – Mes galime duoti tau energijos.

– Deja, ji tik trumpam palaikytų mano gyvybę, nes po kurio laiko išblėstų. Nejau įstengtume taip visą laiką?

– Bent jau iki tol, kol Goda nesukūrė naujos lazdos, – gūžtelėjo pečiais ji.

– Kad išgyvenčiau, man reikėtų labai daug magiškos energijos, tad nebūtų labai lengva. Pati žinai, kad ypatingieji be galių negali išgyventi, nes tokia jau mūsų prigimtis.

Eliza susikrimtusi kurį laiką tylėjo, o Gordonas taip pat visai neturėjo noro kalbėti. Netrukus jie pasiekė Azryato šventyklą ir sustojo prie durų. Gordonas nužvelgė milžinišką pastatą ir sunkiai atsiduso, žinodamas, kad jų laukia ilgas ir varginantis darbas, juk šventykloje per tiek metų nugulė begalės visokių senų knygų, ieškoti tų, kurias parašė Azara, bus beveik tas pats, kas ieškoti adatos šieno kupetoje. Be to, dar net nebuvo aišku, ar jos apskritai egzistuoja, galbūt tos dvi, kurias turėjo Arela ir Eliza, buvo vienintelės.

Tačiau nerimą reikėjo nustumti į šalį ir pasistengti dėl jų visų ateities, galbūt yra būdas įveikti Tasdarą. Bet valandos slinko viena po kitos, ir jie net nepajuto, kaip atėjo vidurnaktis. Eliza nusprendė grįžti namo pamiegoti, o Gordonas liko šventykloje dar porai valandų, bet vis tiek nieko nepešė ir galiausiai pats turėjo grįžti, kad kitą dieną turėtų pakankamai jėgų tolimesnėms paieškoms. Tas pats tęsėsi kelias dienas. Iš pat ryto jie eidavo į šventyklą ir būdavo ten iki vėlaus vakaro, tik trumpam grįždavo pavalgyti ir pailsėti, o Arela visą tą laiką praleido savo kambaryje, tarytum nugrimzdusi į komą.

– Nesuprantu, kas jai nutiko, – sėdėdama prie pietų stalo pratarė Eliza. – Žinau tik viena, kad tai nenormalu. O jeigu prie to prikišo nagus Tasdaras?

– Kodėl jam taip elgtis? – sėdėdamas šalia jos, Gordonas nė nepalietė savo valgio. – Jeigu taip ir toliau, privalėsime kažko imtis.

– Ir kas tas kažkas? Kaip nors priversime ją pabusti?

Jis jau nebežinojo, ką į tai atsakyti, pastarosios dienos buvo labai sunkios, o Aristėjas taip pat neturėjo jokių gerų žinių, bent kažko, kas nors truputį pradžiugintų.

– Palauk, bet argi Arela nesakė, kad turi dar kažką paimti iš šventyklos? – staiga prisiminusi pažvelgė į jį Eliza. – Gal ji tau užsiminė?

– Ne, bet gali būti, kad žinau, apie ką ji kalbėjo, – susimąstė žynys, tingiai maišydamas kavą. – Kai dar buvome požemiuose, ji man pasakė apie Azaros dienoraštį, kuriame turėtų būti šis tas naudingo. Kol kas negaliu plačiau paaiškinti, bet vienintelė Arela žino, kur tas dienoraštis yra, tad turėsime laukti, kol ji pabus. Tik labai nesijaudink, gerai? Vėliau viską paaiškinsime, dabar tai nėra taip svarbu.

Eliza tik supratingai linktelėjo ir toliau jie pietavo tylėdami, o po to vėl grįžo į šventyklą ir kibo į jiems jau įprastą darbą. Dar viena diena baigėsi nieko nepasiekus ir Gordoną tai vis labiau neramino, galbūt jie stengėsi be reikalo ir jokių Azaros knygų čia nėra. Grįžęs į Arelos namus, jis dar susisiekė su Aristėju, norėdamas sužinoti, kaip sekasi jam, bet taip pat gavo neigiamą atsakymą. Juk kažkokie burtai turėjo būti, bent kažkas, kas padėtų panaikinti tą skydą, bent jau rastų kitą kelią į Nebūties pasaulį, kad galėtų pasistumti į priekį nors vienu menku žingsneliu.

– Patikrinsiu, kaip laikosi Arela, – nerasdamas sau ramybės prakalbo Gordonas, jau žengdamas pro virtuvės duris. – Praėjo tiek laiko, o ji vis nepabunda, turime kažko imtis.

– Aš su tavimi, – pašoko iš vietos Eliza.

Netrukus jie perėjo koridorių ir pasiekė Arelos kambarį. Gordonas be garso nuleido rankeną, o moteris pati pirmoji puolė prie lovos.

– Ji šalta kaip ledas, – neramiai prakalbo, uždėjusi ranką Arelai ant kaktos. – Gal pasinaudojus galiomis pavyktų sužinoti jos nepabudimo priežastį?

– Nežinau, ar mano galių tam užtektų, bet galėčiau pamėginti.

Eliza daugiau nieko nesakiusi atsitraukė nuo Arelos, užleisdama vietą Gordonui. Atsargiai prisėdęs ant lovos krašto, jis jau tiesė ranką jos pusėn, bet toji, tarsi pajutusi jo prisilietimą, staigiai praplėšė akis ir nusimetė nuo kojų antklodę.

– Ne... – persigandusi sukuždėjo. – Ravena...

– Nesijaudink, viskas gerai, – Eliza įsitaisė iš kitos pusės ir švelniai suėmusi ją už pečių guldė atgal į patalus. Atrodo, Arela tik dabar susivokė esanti savo kambaryje.

– Ravena... – jos siaubo kupinos akys įsmigo į Gordoną. – Kur Ravena?

– Jos čia nėra, – nudelbdamas žvilgsnį į grindis nenoriai atsiduso jis. – Ji pas Tasdarą.

– Aš... negaliu leisti jai ir toliau ten būti. Man reikia ją atsiimti...

– Ką nori tuo pasakyti? – nieko nesuprasdama Eliza rūpestingai žvelgė į draugę, vis dar bandydama ją nuraminti.

– Nejaugi nesupranti? Jeigu Ravenai kas nors nutinka, aš visuomet jaučiu. Tamsos karalystėje jai gresia mirtinas pavojus.

– Nesijaudink, jau ieškome burtų, kaip panaikinti tą skydą, – ramiu balsu guodė ją Gordonas.

– Bet mes privalome paskubėti, negalime daugiau laukti, – paprieštaravo ji. – Dabar Ravenos siela Užmaršties pasaulyje, jeigu delsime, nežinia, kas jai nutiks.

– Užmaršties pasaulyje? – kilstelėjo antakį Eliza. – Kodėl manai, kad ji būtent ten?

– Aš mačiau... mačiau šmėklas, su kuriomis Ravena kovoja. Jeigu jos gyvybė pavojuje, argi neakivaizdu, jog Mirties demonas nori jos sielos? Negaliu leisti jai pakliūti į Pomirtinį pasaulį, tada jau nebegalėsime jos susigrąžinti.

– Suprantu, kaip tau baisu, bet šiuo metu neturime kito pasirinkimo, – vis labiau nerimo Eliza, nežinodama, kaip ją įtikinti, kad skubėti neverta, nes taip pridarys tik dar daugiau klaidų. – Kol nepanaikinsime to skydo, Ravena turės ten būti, nori to ar ne.

Arela akimirką tylėdama vis dar žiūrėjo į Gordoną, stengdamasi tolygiai kvėpuoti. Siaubo šešėlis iš akių pamažu nyko, o pečiai nusviro iš nevilties, tačiau ji nenorėjo taip paprastai visko palikti. Skruostai nejučia sušlapo nuo ašarų pagalvojus, kokių siaubingų dalykų gali pridaryti Tasdaras, o galbūt jau buvo uždaręs Raveną kankinimų kambaryje, ko ji nelinkėtų net didžiausiam savo priešui.

– Gal atnešti tau stiklinę vandens? – atsitraukdama nuo jos galiausiai paklausė Eliza ir sulaukusi tik linktelėjimo pranyko už durų.

Arela susigėdusi savo beviltiškumu nusuko akis ir nuleidusi kojas per lovos kraštą sukryžiavo rankas ant krūtinės, tarsi bandydama apsisaugoti nuo ją krečiančio šalčio. Gordonas prisislinko arčiau, apglėbdamas ją per pečius.

– Prašau, Arela, nesijaudink, dabar tau reikia pailsėti, o Ravenai taip greitai nieko nenutiks, – padrąsinamai šyptelėjo jis. – Patikėk, viskas bus gerai. Būtinai.