Sena liepų alėja po truputį retėja,
Šimtametė našta kaip kurioms per sunki.
Lūžta šakos, kai siaučia smarkūs rudenio vėjai,
Kartais net ir kamienai papuvę, silpni.
 
O buvo gražuolės. Buvo žalios ir vešlios,
Gobės vasarą karštą žiedų debesim.
Gelto aukštos viršūnės rytmečio saulėj,
Platus sodas kvepėjo jų medumi.
 
Keitės laikas ir žmonės tarsi medžiuose lapai,
Čia išnyks, čia vėlei atklysta nauji.
Tiktai liepų alėja kiekvieną lyg svečią
Ramiai pasitikdavo vis ta pati.
 
Gerai, kad nekirto, kad paliko bujoti,
Nešti atmintį dvaro laikų,
Kai ne vienas bijojo pasitikti rytojų
Po trėmimų ir karo dienų.
 
Netruks, vietoj liepų užaugs ąžuolėliai,
Plačialapiai klevai, svyruokliai beržai.
Tik žmonės ilgai prisimins ir ilgėsis
Liepų alėjos. Kaip kvepėjo jinai!