Nustebino, net priboškė toks kanapėtas rytmečio dangus,
Kurs pranašavo būsiant stiprų vėją.
Žinai, kad melsiesi, kad nori atsibust
Ir ne stebėtojas dar būti, bet veikėjas.
Matyt — kliedi, prie gero prijunkai,
Po patalais pamiršęs tikrą būvio kainą.
Velėnom dangstosi neariami laukai.
Atėjo lapkritis. Už jo ir gruodis eina...
Yra kur nirt tamsybių duburiuos —
Dar nepasiektas juntamas jų dugnas.
Šalnotas rytas baigia greit žėruot,
Neramūs tvinksniai smilkiniuos it būgnai.
Nurimk, nutūpk. Gal vėtros nenuneš,
Tiktai patikrins, ar tvirtai laikaisi.
Juk atsakai už savo svajones.
Argi jas kiši į tamsybių raistą?