Nustebinai mane pavasarį,
Kada žydėjai tūkstančiais žiedų.
Gražesnis buvo net ir Nemunas
Nuo raudonų pakrantės atspindžių.
 
Dabar jau iš toli švytėjai auksu,
Kurį išliejo gausiai spalis.
Praeidamas sustojau ir klausiausi,
Ką šnara virpanti šakelė.
 
Tik pamačiau, staiga jį pamačiau -
Raudoną žiedą tarp lapų geltonų.
Ilgai žiūrėjau ir tik juo džiaugiaus.
Iš kur žinojai, kad aš ateisiu, tu?
 
Galbūt šią dovaną pagrobs greit vėjas,
Nuskynęs atiduos šaltoms bangoms.
Tiktai jis neišnyks. Aš jį pasėsiu
Žydėt eilėrašty kitoms kartoms.
...........
Gražus pavasaris pražydusiais žiedais.
Iš jų mes tikime sulaukt daug vaisių.
Stebiesi ir džiaugiesi rudenio kerais,
Pamatęs vėlei žiedą – rausvą, skaistų.