Einu, džiaugiuosi, kad einu, stotį prieisiu juk... tą pačią.
Ji suverta bus iš dienų, kada jaučiau aš tavo petį.
Ir iš visų šviesų, šviesa ims, išvilios iš šio pasaulio.
Kol žemės celėj – ne viena, mylėti mokaus ne užgauliai.
Ir tu nepyk, brolau, nepyk, sese, atleisk, jei ką ne taip
Man teko tiesiai išsakyt, atleisk, prašau, kvailai atleisk.
Gimiau, buvau, šiandien esu, o gal ir ateity dar būsiu?
Žinau tik viena, gyvenu – dėl artimo, širdimi dušiu.
Didžiausias turtas man – šeima, ji sutverta iš kūno, kraujo.
Į juos mintis vis – tekina, niekad mylėti nesiliauju.
Ir Ten, ir čia – visi savi, vieni – širdy, kiti – tikrovėj.
Malda išėjusius mini, jie po medžiu Laukimo stovi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2024-11-03 19:08:21
Visad jauna ir tvirtai už šeimos vertybes kalbanti.