Nebečeža po kojomis lietaus išplautas varis.
Miglų migla, snūdų snūda ir noriu lįst į kiautą.
Šiek tiek dvejoju — viską ar padarius?
Velėtos nuodėmės? O išrišimas gautas?
Tyla kaip kirminas kiekvieną mintį graužia
Iki jokių nelieka orientyrų.
Dangus po lašą beldžia į pakaušį,
Iš rankų drebančių ką benustverčiau, byra.
Ilgi atoslūgiai, trumpi ir graudūs potvyniai.
Susiprantu — sulos, nektaro — lašas.
Parduoti? Kam? Lengviau padovanoti —
Tada neteks skaičiuot varinę grąžą,
Nei atgailauti už per kietą širdį,
Nei melst už nuodėmę, kurios aš nesupratus.
Tokia tyla, kai net svirplys nesvirpia.
Brendu per varį skysto molio batais.