Žemutiniuose požemiuose tvyrojo tamsa, kuri slėgė kiekvieną kampelį. Vietą gaubė apsauginis skydas, tad kamerose kalinčius du žmones saugoti buvo beprasmiška. Jau visą pusdienį niekas čia nesilankė, o neapdairus sargybinis netgi pamiršo atnešti pietus. Tačiau Godai tai rūpėjo mažiausiai, išvargusi ji kietai miegojo ir, atrodė, to miego niekas nesudrums. Ji sėdėjo ant grindų apsikabinusi kojas ir atrėmusi galvą į šaltą sieną, akis dengė juodi plaukai. Visai šalia kitoje kameroje į sapnus buvo nugrimzdusi ir Ravena. Tamsiai mėlynas jos apsiaustas dengė liesą kūną, sučiauptos lūpos nepratarė nė žodžio, tačiau viduje ji rėkte rėkė noru ištrūkti iš tų siaubingų dalykų, kuriuos pastaruoju metu regėjo savo sapnuose, troško nebematyti tų šmėklų, mėginančių nusitempti ją į tamsą.

Po kurio laiko koridoriuje ėmė aidėti aiškūs žingsniai. Prižadinta iš miego Goda tingiai apsidairė, bet aplinkui buvo per tamsu, kad ką nors įžiūrėtų, tad sukaupusi ryžtą laukė. Nujautė, jog Melburnas pasirodė požemiuose ne šiaip sau. Žinojo, kad tai jis, kieno gi žingsniai gali būti tokie erzinančiai lėti?

Mergaitė palengva atsitraukė nuo sienos, įtempdama visus raumenis. Pagaliau iš už kampo išniro šarvuota Melburno figūra ir ji metė į jį piktą žvilgsnį. Vyras sustojo prie grotų, atsukdamas į ją rūstų veidą, šviesūs išsitaršę plaukai krito ant antpečiais apsaugotų pečių.

– Vis dar tylėsite? – rūstumą netrukus pakeitė pašaipi šypsena. – Jeigu taip, Tasdaras niekada jūsų iš čia neišleis.

– Tikrai? – drąsiai atkirto Goda. – Kuo ilgiau jis mus čia laikys, tuo blogiau bus Ravenai, tai jam ir pasakyk.

– Kodėl taip manai? – kilstelėjo antakius parankinis, akimirką pakreipdamas galvą į kalinę kitoje kameroje.

– Nejaugi nematai? Ravenai kenkia ši vieta, jeigu iš čia neišeis, baigsis labai liūdnai.

– O kodėl turėčiau tai pasakyti Tasdarui?

– Ravena jo duktė ir jis neleistų jai mirti jo paties požemiuose.

– Manai, kad patikėsiu tavo tauškalais? Tu tik nori iš čia ištrūkti, dėl to taip kalbi. Tasdaras liepė nepaleisti jūsų iš akių, ir nesvarbu, kas nutiktų, laikyti jus už šio barjero.

– Nejaugi tikrai leisi jai mirti? Ar iš tiesų esi toks beširdis, ar tik toks dediesi?

– Neprivalau niekam aiškintis, o ypač tau.

– Tuomet esi bailys, nes klausai kiekvieno Tasdaro įsakymo. Jeigu toks nebūtum, nepaklustum jam, – tik dar pikčiau atkirto mergaitė. – O aš maniau, kad pasitaisysi ir suprasi padaręs klaidą. Galbūt ir klystu, bet tavyje vis dar slypi dalelė žmogiškumo, tu juk nemelavai man, kad tėtis gyvas. Ravena sakė mačiusi jį tvirtovėje.

– Ir kas iš to? Jis nepadės tau iš čia ištrūkti.

– Bandžiau tikėti, kad galbūt padėsi tu, – Goda paniekinamai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, bet jos žvilgsnis staiga sušvelnėjo. – Kai Tasdaras prašė atgabenti mane į jo tvirtovę, norėjai išvengti kovos, nes bijojai mane sužeisti, todėl ir pasakei, jog tėtis gyvas, argi ne taip? Tai įrodo, kad susidėjai su Tasdaru ne savo noru, bet nesugebi to pripažinti.

– O koks skirtumas, aš čia savo noru, ar ne savo?

– Tu vis dar gali padėti mums iš čia pasprukti. Požemius gaubia magiškas skydas, bet tu lengvai pro jį praeini, taip? Vadinasi, Tasdaro burtai kažkaip įveikiami?

– Nieko neišeitų, net jei ir norėčiau padėti, – visiškai nerodydamas emocijų kalbėjo Melburnas. – Skydas praleidžia tik patį Tasdarą ir tuos, kurie jam tarnauja, pravesti jus nenukentėjusias būtų neįmanoma.

– Bet įmanoma, ar ne? – neprarado vilties Goda.

– Nejaugi nori atkreipti Tasdaro dėmesį? Jis pajustų, kaip kažkas veržiasi pro skydą, o tada į pavojų pakliūtume visi. Nori žinoti tiesą? Jau bandžiau padėti Linai, bet Tasdaras kiaurai mane permatė, manai, rizikuosiu antrą kartą?

Išgirdusi šiuos žodžius mergaitė apstulbo. Jis bandė padėti Linai? Tai reiškia, kad visi jos spėjimai buvo teisingi, Melburnas nėra toks blogas, koks dedasi, bet per Tasdarą negali gyventi taip, kaip pats nori. Jai tereikėjo jį kaip nors perkalbėti ir įtikinti pereiti į jos pusę.

– Paklausyk, žinau, kad Tasdaras tave kontroliuoja ir šantažuoja, dėl ko negali palikti tvirtovės, bet jei ir toliau jam paklusi, bus tik dar blogiau. Vieną dieną jis norės, kad nužudytum savo artimus, ir ką darysi tada? Vis tiek jam paklusi?

– Kodėl turėčiau atsakinėti į tavo klausimus? – piktai mestelėjo jis.

– Nes pripažįsti, kad sakau tiesą, žinai, kad jei nevykdysi jo įsakymų, pats mirsi, tad ar nebūtų geriau, jei kovotume su juo drauge?

– Tu nieko nesupranti, – sugriežė dantimis Melburnas. – Esi tokia pat, kaip ir tavo tėvas, o jis ištisai spyriojosi prieš mane. Bet greitai visas tavo užsidegimas baigsis, Tasdaras nori tave pamatyti ir laukia mūsų už skydo.

– Ir ko jam iš manęs reikia?

– Nežinau, ir man nerūpi, – šaltai ištarė jis, jau rakindamas kameros grotas.

Goda ėmė blaškytis aplinkui, bet Melburnui tai buvo nė motais, jis skubiai priėjo artyn, kad atrakintų grandines, juosiančias jos rankas. Mergaitė nujautė, jog tai nenuves į gera, turbūt Tasdaras suprato, kad iš Ravenos neišpeš nė žodžio, tad tikisi viską sužinoti iš jos, nes galbūt pavyks greičiau palaužti jos dvasią. Godai dar nė karto nebuvo tekę akis į akį susidurti su Tasdaru, bet visiškai to netroško, nežinodama, ko jis gali imtis, galbūt nuves ją į kankinimų kambarį, kaip daugelį savo aukų, ir be gailesčio išplaks botagu. Ir visai nesvarbu, kad jai tik keturiolika metų, juk ne jo vaikas, tai koks skirtumas, kas jam nutiks?

Melburnas pagaliau atrakino grandines. Žvangėdamos jos nuslydo nuo rankų ir nukrito ant grindų, tad jis tiesė Godos pusėn galias slopinančias ringes, bet staiga stiprus smūgis nutrenkė jį į sieną.

– Manai, kad įveikusi mane iš čia paspruksi? – tramdydamas pyktį kreivai šyptelėjo vyras. – Kad ir ką darytum, viskas beprasmiška.

Mergaitė žinojo, kad jis sakė tiesą, bet kito pasirinkimo neturėjo. Reikėjo kovoti, nors pasiduoti buvo pati lengviausia išeitis. Akys tapo kupinos tik dar didesnio ryžto, ir sukaupusi rankose energiją ji jau ruošėsi smogti Melburnui. Šis sureagavo tik tada, kai smūgis lėkė tiesiai į jį, ir išsitraukęs kalaviją jį atmušė. Energijos pliūpsnis atšoko nuo geležtės ir skriejo atgal pas Godą, bet ji vikriai puolė į šoną, todėl smūgis sudrebino grotas ir pasklisdamas į visas puses akimirkai apšvietė kamerą.

– Tikiesi taip paprastai viską užbaigti? – už nugaros nuskambėjo pašaipus priešininko balsas.

Mergaitė aiktelėjusi apsigręžė ir susidūrė su aštriais kalavijo ašmenimis, o žengusi kelis žingsnius atgal visa nugara prigludo prie akmeninės sienos. Melburnas tik dar labiau priartėjo, ir Goda pasibaisėjusi nežinojo, ko imtis, kai geležtė nukrypo prie kaklo – jei pajudins bent pirštelį, ne juokais nukentės.

Melburnas tuo metu šypsojosi, mėgaudamasis jos silpnumu. Galvoje sukosi begalės minčių, norėjosi nugalabyti bejėgę mergaitę, tačiau jis delsė. Kažkas giliai viduje rėkte rėkė to nedaryti, ir jam suvirpėjo ranka. Tuo pasinaudojusi Goda spyrė jam į koją, taip jį pargriaudama, ir nedelsdama nuskubėjo prie kameros durų. Melburnas lyg apkvaitęs puolė iš paskos, ir vėl užsimodamas kalaviju. Mergaitė nespėjo atsitraukti ir ašmenys rėžtelėjo per skruostą, palikdami negilų rėžį. Žvilgsnis akimirkai nukrypo į Raveną, tačiau ji nejudėjo, tarsi būtų mirusi. Nuo tos minties net nukrėtė šiurpas, bet reikėjo sutelkti dėmesį į Melburną, kuris jau sviedė jų pusėn psi energiją. Gavusi smūgį, Goda išvirto pro kameros duris, ir kol priešininkas nepriartėjo, puolė prie Ravenos.

– Nagi, pabusk! – suimdama virbus riktelėjo ji, deja, toji į balsą nereagavo, jos mintys buvo nugrimzdusios į kitą pasaulį. – Prašau, Ravena, ar girdi mane?

Mergaitė jau buvo pasiruošusi nulaužti spyną, kad tik nereikėtų matyti jos kenčiančios, bet grindimis nuslinkęs šešėlis privertė ją apsigręžti ir skubiai atšokti į šalį. Melburnas vis dar laikė kalaviją, ir tik dabar ji pastebėjo jam prie šono tabaluojančią lazdą.

– Iš kur ją gavai? – išsigandusi paklausė ji, taip nukreipdama jo dėmesį kitur.

– Turi omenyje šitą? – galvos kilstelėjimu Melburnas parodė į lazdą. – Nesijaudink, Tronheimui nieko nenutiko. Pasisekė, kad su juo buvo Gordonas.

– Grąžink jam lazdą, ji labai pavojinga! – vis labiau nerimo ji.

– Sakai, pavojinga? – sutrikęs jis nejučia nuleido kalaviją. – Ir ką tokio ji gali?

– Nesvarbu, jei Tasdaras apie ją sužinos, mums visiems galas. Nejaugi tikrai to nori?

Melburnas jau žiojosi kažką atkirsti, bet jo žvilgsnis nukrypo į kamerą, kurioje kalėjo Ravena.

– Ne! – skausmingu balsu suriko mergaitė. – Pasitrauk iš čia!

– Ravena? – Goda apstulbusi pažvelgė į draugę, bet toji tik neramiai kraipydama galvą blaškėsi per miegus.

– Nesistenk, – ramiai ištarė Melburnas. – Ji tavęs negirdi, nes yra ne šiame pasaulyje.

– Tuomet kur? – nieko nesuprasdama ji pasisuko į parankinį, tačiau iš jo veido išraiškos nieko negalėjo išskaityti.

– Užmaršties pasaulyje, ten, kur kovoja dėl gyvenimo.

– Ką visa tai reiškia?

– Užmaršties pasaulis – tai vieta, kur patenka žmogaus siela, kai kūnas kovoja su mirtimi. Jeigu žmogui pavyksta įveikti šmėklas, jis išgyvena, o jeigu ne...

Jis nebaigė sakinio, bet Goda aiškiai viską suprato ir jos oda pašiurpo iš siaubo, o Ravena suaimanavo dar kartą, atrodė, kažkas stengėsi palaužti ją iš vidaus.

– Ar dabar supranti, kad nemelavau? – piktai mestelėjo mergaitė. – Ravenai pakenkė šią vietą gaubiantis blogis, dėl to ji ir pakliuvo į tą Užmaršties pasaulį. Jeigu jos neišgelbėsime, baigsis dar blogiau.

– Neketinu jūsų taip paprastai paleisti, – rakindamas kameros grotas atkirto vyras. – Pasikalbėsiu su Tasdaru, jis būtinai ras išeitį.

– Bet mes negalime delsti, tu privalai mus iš čia išleisti, – neatlyžo Goda. – Tamsos karalystėje Ravena mirs.

Melburnas nesusivaldęs griebė mergaitei už drabužių ir prispaudė ją prie kameros durų, taip sudrebindamas visas grotas.

– Paklausyk, nejaugi taip nori nukentėti?! – tik dar pikčiau išrėkė. – Vien dėl to, jog Ravena pavojuje, dar nereiškia, kad pati iš čia ištrūksi. Tasdaras pasirūpins, kad kalėtum čia iki pat savo gyvenimo pabaigos.

– Tėtis ištrauks mane iš čia, pamatysi! – ji stengėsi išsilaisvinti iš jo gniaužtų, tačiau jie buvo per tvirti.

– Gali ir toliau taip galvoti, jei nori, bet niekas neateis tau į pagalbą, Tasdaras pasiuntė naujus, daug tvirtesnius karius, kad nė vienas iš jūsų neprasmuktų į tvirtovę.

Melburno pirštai pagaliau atsileido, bet Godą apėmė toks nusivylimas, jog ji nebeįstengė toliau priešintis ir netrukus atsidūrė kameroje. Įsidėjęs raktų ryšulį į kišenę, parankinis ėmė lėtai eiti į tamsą, visiškai nesigailėdamas to, ką padarė. Paėjęs kelis metrus jis atsisuko, stiklinės akys tarytum atgijo ir vėl tapo kupinos pykčio. Jis pažvelgė į Godą, akimirką atrodė, kad primerkęs akis žiūrėjo į Raveną, bet vėl nusisukęs paskendo požemių tamsoje.

Goda su Ravena liko vienos. Tyla užgožė ginčą. Mergaitė priėjo prie draugės ir atsiklaupusi nubraukė jai nuo veido plaukų sruogą. Ravena buvo šalta kaip ledas ir Goda pagalvojo apie blogiausią, bet tai tebuvo jos pačios baimės, tad atsikvėpusi atsirėmė į sieną ir priglaudė kojas prie savęs. Ar Melburnas tikrai sakė tiesą? Nejaugi jos niekada iš čia neištrūks, nes Gordonas negalės joms padėti? Mintys pačios lindo į galvą, bet vaikydama jas mergaitė apsidairė aplinkui. Melburnas užrakino jas vienoje kameroje, tačiau dėl to nepasidarė lengviau...