Ant kalno vėjas. Rudeninis vėjas.
Dabar, kaip niekad, reikalingos šaknys.
Šaukiesi tų, kurie tave pasėjo,
Kurie dabar — tik juodos žvakių dagtys.
Neši save — gyvų jausmų paguodą.
Kažkas juk lieka, kai nelieka nieko?
Ant kalno vėjas žvakei degt neduoda,
Bet tau rūpėjo pasakyti „Dėkui“
Tiems, kas pagimdė, glostė, švietė, šildė,
Kas brangią gyvastį dalijo be dvejonių dosniai.
Sakai, jog Vėlinės, tačiau tikriau tai — Ilgės.
Skubi namo ir atžalas ten glostai.