Toks sunkus tasai vakaras, vilgo
Akis ašaros sūrios, taku
Nepareisi, dukrele, prailgo
Be tavęs – vieniša ir slogu. .

Toks pajuodęs tas vakaras, žvakių
Žiburėliais išplaukęs plačiai.
Tiktai „mama“ lūpos nesako,
Tyla klausą sukarpius skaudžiai.

Ilgių vakaras skaudulį neša,
Riša gedulo skarą „kentėk“.
Iš žaizdos atsivėrusios laša
Nuoskauda: pažadėjo mylėt.

Mintį išskleidžia, tarsi vėduoklę,
„Vėlele grįš šiąnakt į namus“.
Rudens žiedą dedu – širdies duoklę:
Te miegelis tau būna... ramus.