Toks saulėtas kelias.
Geltonas, ir veda 
tarytum į niekur.
Į mėlyną begalybę?
Ir klevas-kaimynas laiškus geltonus tau beria. 
Tyliai, be vėjo, kad pirštais
paliestum…
Pamiršus gyvybės duotybę.

Bet tu paskaityk, paskaityk —
ilgesiu jie parašyti. 
Pumpurą jauną juose pamatyk —
tiltą į nebūtį mano.
Ten liūdesys žuvėdromis rypia. 
          ***
Klevas geltonas kadaise gyveno.