Ko skundžiasi beržai pageltusiais lapais?
Gal, kad greitai vėjas užklydęs nuplėš?
Taip neseniai juos saulė auksino, tapė,
Žadėjo per rudenį ilgą lydėt.
 
Šakos veltui linguos tarsi plakamos rykštės...
Vėjui tai kas, jam ruduo — šėlsmo metas,
Nutrins visus pėdsakus dienos vakarykštės,
Kai vasaros žirgas rūkuose blaškės.
 
Boluos vienmarškiniai darganų pagairėj
Ir aš nerasiu žodžių tinkamų užjausti.
Į laiko tolumas dairykis nesidairęs,
Nėra ko pasitikt, nėra ir ko belaukti.
 
Gal tik vėliau, tik daug vėliau ateisiu
Šaltos žiemos išbalusiu taku.
— Ar nesušalote? — paliesdamas paklausiu,
Nulinkusios šakelės su šerkšnu.
 
Tik taip dar bus negreit, dar lapai krenta...
Bandau suprast jų kalbą šnaresy.
Beržai beržai, jums medžiais būti lemta,
O, rodosi, kad tarp draugų esi.