Išmetė mane – Grasiliją Bezdanskienę – iš visų literatūrinių svetainių, visų literatų sueigų, sambūrių. Bloga. Švieti blausiai, kaimo liktarna tesi ir tik mums bendrą vaizdą gadini, – konstatavo. – Nepageidaujama.

Liaudis, gal greičiau dekoracija, jiems reikalinga tik tada, kai metines dotacijas ima.

Netinku aš nei vilniečiams į kompaniją, mat tie sako, kad karvės šūde kojas šildausi, nei provincijai. Šie bet ką nudaigotų, kad tik papultų pas vilniečius. O didžiausias nustebimas, kad mano humoras pasirodė aniems per daug sveikas. Be kvarabos – modernistu negali, nė jokiu būdu, tapti.

Gailėsis rupkės išmetę, gryną vitaminą C juk veltui dovanojau. Liaupsių pundą, matai, jums paduok, lyg sviestu per šikinę tepk, savigarbos – nyfyga! –­ niršau lyg bulius per rujojimą ir sau prisiekiau: „Buvau ir būsiu... tik savimi!“ Žmogaus neužmušiau, neapvogiau. Vaiką padarė, gimdžiau, popinau, užaugo su rankom, kojom. Medį ar pasodinau? Jenau Mariute, prisodinau aš anų daugiau, nei reikia. Džiaugiuosi, pavasariais žydi, paukštelius, mylėti anuos –­ privalu, supa, o tie man pimpauna. Ir aš, nors balsas kaip pas karpį, švogždžiu, rupūž, iš visų plaučių triūbiju, nereikia net tujų karpyti, pačios kerpasi. Na, vyšnias tie pimpautojai nulesa, bet negi gailėsi jiems to minkštimo su kauliuku? Porą uogelių šiemet jau ir man už lūpos užmesti juk paliko. Matyt, jau suaugo į protą.

– Kas jums nuo tų liaupsių? – durna gal, bet ir nepasiduodu, teškiu. – Tiktai nosys jūsų riestos paliks. Riestainiams kabinti gal ir tiks, bet labai trukdys kelnes per galvą užsimauti.

– Pradink mums iš akių, – staugė lyg alkani vilkai, taip norėjo suplėšyti, –­ tu mums iš horizonto vieną kartą. Esame – elitas. Nedaryk, kaimo skarmale, sarmatos!

Kaži ar ji dar ten kur pas jus ir veisiasi toji sarmata? – pagalvojau ir... pradingau. Būtų dar sumušę. Per televizorių vienas kalbėjo, kad kūrėjai karatė yra gerai įvaldę. Tada supratau, kodėl kartais jiems po akim „žibuoklės“ užmezga flirtą. Gi mušasi rupūžės ir dar kaip kalasi, lyg pesliai vienas kitą lesa!

Bet vos dingau, kad užpuolė mane „banditai“ – sumanymai, nebeina atsiginti. Nutariu: nerašysiu. Pliast! –­ dainuška. Tik nusmaugiu žalią viltį. Bac! –­ peizažas net ant varnalėšos lapo mezgasi. Neturėkit blogų minčių, gražus peizažas, tikras. Net ant aukšto užlipus, šiaučiaus kurpalių radus, ką manote, išriktavoju – „uzorai – mirtis okupantams“ liejasi. „Susiedai“, barzdeles užvertę, akim anuos gliaudo. Ir ką, negi jiems gailėsiu, tekit, neškitės spalvingą kvapų įkvėpimą. Nemeluoju, nesmirdi tikrai, prieš tai iš kurpalių ištraukiau visus vinis, nuploviau, nuglosčiau. Dar ir nudažiau, kad būtų tie mano „menai“ ryškūs. Viskas – Lietuvai, viskas – visiems, net ir tau. Ko stebiesi? Nematei mylinčio žmogaus? Prie vagių pripratai, prie melagių?

Tai ar aš ne kultūrą darau a, Dievuliuk? Ne meną gal, sakysi?

– Meną, durnele, visi po mirties mena. O tu dar gyva. Ko spragsi? Gyvent pabodo, ane? – regiu du dantis plačioje burnoje.

Vaje, ir jis – „tik kleckams pakramtyti“ beturi – pribloškia.

Bliaunu:

– Neee!.. – kaip bauža ožka kad užmekenu.

O čia tik pyst! Panelė „Nepraeinu pro šalį“ su dalgele rankoje tik braukia, braukia blizgiais ašmeniukais aplink, dukra vis kažkokia „tonika“ pavalo mano lygų, kad neporėtų, kaklą.

– Varnos, – tokia gašliai vylinga, net lūpos ir nagai juodi, tik baisi bepapė, –­ juk irgi... lesti nori.

– Kas tau dabar čia pasidarė?! – persmeigia raudoniu karščiuojančios akys. –­ Nu, pypiec, boba visai nukvako. Naktimis lyg lunatikė, o ryte – košmarais samanota.

Per lubas keliauja riebus, gerai, matyt, įmitęs voras. Kaži ar jis manęs gaili? – apsiverčiu ant kito šono. – Mik spakaina, nėra tavo aplinkoje pritarimo. Sapnuok, moterie, grįžimą. Ims gi gal ir pasitiks. Vėl šoksi polkas su „pistonais“...