Ikebanoj rudens —
Tik subtilios užuominos, čežančios aistrą,
Ir nuogumas dygus,
Kad gyvybė rytojaus siauruos bręsta induos.
Ryškiame peizaže atminimų surinkę apsvaigsta,
Nes šešėliai ilgyn, o dvejonės be pastangų plinta.
Apakai?
Apakau.
Veidas svetimas prašosi grimo,
Kam meluot? Sau ar tau?
Nemaniau, jog tiesa gali žeisti.
Virš galvų tie keliai, kuriais traukia pilki piligrimai,
O sodybos klevuos negesinamas baigiasi gaisras.
Noriu stvert už šakos,
Kad kaip lapo šiaurys nenuneštų,
Kad likutis sulos nesustingtų į badantį ižą.
Sucukrėjo tirštai nektarinėje paliktas lašas.
Jausmas traukia išeit paskui tuos, kas iš TEN nesugrįžo.
Vėjas, vėjas minty,
Į skutus subtili ikebana.
Mes kaltai nekalti, kad spalvų nebetekę ištižom.
Apakai?
Apakau.
Stinga žiedlapių. Tavo ar mano?
Bet vienodai graudu
Dėl driežų,
Tebelaukiančių skrydžio.