Antras skyrius. Žemutiniuose požemiuose

Ravena nesipriešindama žengė koridoriumi, jos skruostais riedėjo ašaros, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. O kodėl turėtų? Čia buvo jos tėvo valdos, vieta, kurioje jis kankino belaisvius, galbūt vieną dieną pati patirs tą patį. Nors dvasinis skausmas jai buvo baisesnis, juk kur kas labiau kentėjo dėl to, jog artimiesiems taip pat gresia pavojus. Ak, kaip mergaitė troško iš čia pasprukti, ką padarė jos mama, bet šansų jau nebebuvo likę, kuo ilgiau ji kalėjo šiuose požemiuose, tuo labiau nyko jos galios, ir ji visiškai nesuprato kodėl.

Sargybinis sustabdė Raveną, norėdamas atrakinti vartus į požemius, kur priešais tęsėsi laiptai, o apačioje laukė kameros. Ten buvo šalta, tamsu ir nyku, viską supo storos akmeninės sienos, o miegoti galėjai tik ant kietų gultų, kurie suteikė tiek pat patogumo, kiek ir grindys. Bent jau turėtų, ką šilčiau apsirengti, nereikėtų kęsti kaulus stingdančio šalčio. Bet Tasdaras geriau savo dukters neaprūpino, taip įrodydamas, kad ji nė kiek nesvarbesnė už kitus kalinius.

Po akimirkos sargybinis stumtelėjo mergaitę pro duris, taip išblaškydamas visas mintis. Ji vos nenusirito laiptais, bet išlaikiusi pusiausvyrą pradėjo lipti žemyn. Kaip įprastai, ant sienų liepsnojo deglai ir jos veidas įgavo raudoną atspalvį. Jei tik galėtų išsikviesti bent dalį savo galių, pabandytų mintimis paveikti tą ugnį ir panaudoti ją kovodama, išlaisvinti Godą ir... Bet ne, įvykiai visuomet turėjo suktis jos tėvo naudai, tik jis vienintelis viską čia kontroliavo, kiti buvo bejėgiai, kaip jis ir norėjo. Tuo pačiu Ravenos mintys vis nuklysdavo apie šeimą ir toli nuo Tamsos karalystės sienų paliktus draugus, atmintyje iškilo karštos vasaros dienos, giraitė ir malonus pavėsis po medžiu. Ji neapsakomai troško laisvės, tačiau realybė buvo žiauri, juk aplink Tamsos karalystė, kur negali patekti saulė...

Mergaitė minutėlei stabtelėjo, bet vėl pradėjo iš lėto žingsniuoti tolyn, nors kojos buvo tarsi nesavos. Ji kuo puikiausiai žinojo, kad nederėjo tiesiog eiti, bet kitaip neįstengė, nes pasipriešinusi nukentėtų pati ir tik dar labiau pakenktų savo mamai arba Linai. Atrodė, praėjo visa amžinybė, kai jas matė, o kas nutiko Agnesei, taip niekada ir nesužinojo. Visus tuos metus, kai treniravosi, dažnai galvojo ir apie ją, manė galėsianti padėti, bet po to karto, kai Melburnas ją paveržė iš Linos, jų keliai nebesusikirto. Galbūt dabar Agnesė labai toli nuo čia arba dar blogiau – mirusi. Nors ne, Melburnas buvo jos tėvas, pats jos neskriaustų, nebent prie to prisidėtų Tasdaras.

Pagaliau laiptai baigėsi ir atsivėrė požeminis pasaulis. Sustojusi prie savo kameros, esančios visai šalia Godos, Ravena laukė, kol sargybinis atrakins grotas, ką bedarydamas jis šiek tiek užtruko. Kitų sargybinių aplinkui nesimatė, ir ji būtų galėjusi lengvai juo atsikratyti, bet kas iš to, jei kiti laukė viršuje ir saugojo požemius?

– Judinkis! – ragindamas sargybinis grubiai stūmė mergaitę į kamerą.

Nespėjusi susivokti, kas vyksta, Ravena parklupo ant grindų, o jis sugriebė ją už plaukų ir nutempė prie grandinių. Šaltas metalas apjuosė jos riešus ir čiurnas, bet ji nesipriešino, nes jautėsi per daug nuo visko pavargusi, o vyriškis užrakino grotas ir pranyko ten, iš kur atėjo. Sunkiai pakėlusi galvą, mergaitė pažvelgė į Godą, kurios veidas taip pat atrodė išvargęs. Toji nesuprato, už ką joms tokios nelaimės, taip troško grįžti į praeitį ir viską pakeisti, galbūt tą nelemtą dieną nebūtų pralaimėjusi Melburnui ir sugadinusi Žynių simbolio. O gal tokiu būdu pavyktų padaryti ir taip, kad Gordonas nepaliktų savo pareigos...

Bet ne, žynė papurtė galvą, vydama šalin tokias beprasmiškas mintis. Į praeitį galėtų grįžti tik naudodama Chrono laikrodį, o dievai, be abejo, ją nubaustų, jei jį pavogtų ir imtų savivaliauti dėl savanaudiškų tikslų. Dėl to, kad netektų kentėti. Bet juk tada nereikėtų kentėti ir kitiems, tiesa?

– Ravena? – netikėtai pakėlusi apsiblaususias akis prakalbo Goda. – Ko Tasdarui iš tavęs reikėjo?

– Vis dar bando išgauti tiesą, – mergaitė pabandė nusitempti grandines, todėl akimirką delsė. – Mano mama kažkaip paspruko iš požemių.

– Tu įsitikinusi? – Goda nustebusi nekantravo kuo greičiau viską sužinoti. – Ar jis nemelavo?

– Atrodo, tai tiesa, – sunkiai atsidususi Ravena galiausiai liovėsi tampyti grandinę. – Bet kažkas turėjo jai padėti, pati jokiu būdu nebūtų pasprukusi. Neabejoju, kad ji jau planuoja, kaip mus iš čia ištraukti.

– Tikėkimės, kad tu teisi, – vos vos šyptelėjo Goda.

– Tėvas sakė, jog mama paspruko nepadėjusi man, bet neabejoju, kad už to kažkas slypi. Pameni naktį žemės drebėjimą? Kai šiandien sargybinis išsivedė mane iš požemių, jutau aplink keistą energiją, tarsi skydą, kuris gaubia tik Žemutinius požemius. Manai, tai sutapimas?

– Tasdaras tikriausiai tyčia taip padarė, – susimąstė žynė.

– Jis vis dar nori, kad su juo susidėčiau, tad nuteikinėja mane prieš mamą, bet jam niekada nepavyks to padaryti, – nusivylusi kalbėjo Ravena. – Tikiu, kad yra būdas iš čia ištrūkti, bet tas skydas turėtų būti labai stiprus, kaip mama pro jį praeis? Juk negalime laukti, kol mus iš čia ištrauks, privalau kaip nors nusiimti grandines, tada galėčiau atidžiau apžiūrėti tą skydą.

– Bet tavo galios normaliai neveikė net tada, kai buvai be grandinių, kodėl manai, kad veiktų dabar? – susirūpino Goda.

– Šiuo metu esu fiziškai pailsėjusi, tad galbūt po kurio laiko mano galios galutinai grįžtų ir man pavyktų panaikinti skydą, juk mokiausi burtų, neturėtų būti taip sunku. Be to, galėčiau ir vėl pamėginti telekinezės galia pasiimti raktus.

– Nežinau... – suabejojo ji. – Jei taip nori, gali pabandyti, bet labai nepersistenk, nepadėsiu tau, nes neturiu telekinetinių galių.

– Gerai, – stengdamasi susikaupti linktelėjo Ravena. Galiausiai galvoje liko tik viena mintis – raktas. Pasiimk jį – atrakinsi grandines ir grotas. Pasaulis aplinkui pradėjo neegzistuoti, kai visą energiją ji sutelkė į užduotį. Po akimirkos raktas šiek tiek pajudėjo, bet kad ir kaip mergaitė bandė nenutraukti minčių galios ir jį paimti, viskas buvo veltui. Tuo metu galvą persmelkė skausmas ir kelis kartus sumirksėjusi ji panarino galvą.

– Tu negali, tiesa? – nusivylusi paklausė jos Goda.

Ravena liūdnai nusišypsojo.

– Tikriausiai antrankių galia per stipri man. Galbūt pavyktų juos nusiimti tik jei atsiskleistų mano vidinis demonas. Taip nutiko dar tada, kai mane buvo pagrobęs Rodžeris ir šantažavo, kad nužudys mano mamą.

– Taip, Rodžeris... – susimąstė Goda. – Jau senokai jo nematėme, galbūt nusprendė palikti tave ramybėje.

– Gal ir taip, – gūžtelėjo pečiais mergaitė. – Bet jis vis dar stebi Liną. Ji sakė ne kartą jautusi jį netoliese, nežinia, ką jis sugalvos vėliau.

– Su Rodžeriu mes susitvarkysime, Tasdaras kur kas pavojingesnis.

Ravena, žinoma, jai pritarė, bet nieko nesakė, nes trukdė į galvą vis labiau besismelkiantis skausmas.

– Žinai, aš tau dar ne viską pasakiau, – staiga prakalbo ji. – Prisimeni, pasakojau apie savo pusseserę Simfoniją?

– Taip, bet kodėl prisiminei būtent ją?

– Nes ji atvyko į tvirtovę, norėdama man padėti.

– Tuomet kur ji dabar? – sujudo savo vietoje Goda.

– Nežinau, turbūt liko pas Tasdarą. Be to, ji ten buvo ne viena, mačiau ir tavo tėvą, bet taip ir nesupratau, ar ten tikrai buvo jis.

– Tėtis? – iš nuostabos net aiktelėjo mergaitė. – Betgi jis miręs... Melburnas sakė, kad Tasdaras jį nužudė...

– Būtent dėl to ir nežinau, kas vyksta, juk negalėjau kažko supainioti.

– Kodėl nepasakei man to anksčiau? Ką jis ten veikė? Ar jam viskas gerai?

– Tikriausiai jis taip pat atskubėjo mūsų gelbėti, bet jiems su Simfonija sutrukdė Melburnas ir Tasdaras. Deja, sargybiniai nutempė mane atgal į požemius ir nemačiau, kas nutiko toliau.

– Jis gyvas... negaliu patikėti, kad jis gyvas... – Godos akys sublizgo nuo ašarų. – Vadinasi, jis kažkaip sužinojo, kad mes čia, be reikalo nebūtų rizikavęs. Dabar turime didesnę tikimybę iš čia ištrūkti, galbūt su tavo mama jie ką nors sugalvos.

– O jeigu Gordonas pakliuvo į nelaisvę, kaip ir mes? – baiminosi Ravena.

– Jeigu būtų pakliuvęs, dabar jį matytume čia, ar ne? – puoselėjo viltį mergaitė. – Nemanau, kad Tasdaras uždarytų jį Aukštutiniuose požemiuose, būtų per daug rizikinga.

– Ar tai reiškia, kad jam pavyko pasprukti kartu su Simfonija ir jie jau galvoja, kaip mums padėti?

– Tu tik nesijaudink ir pasistenk pailsėti, juk dabar mes nieko negalime padaryti, tik laukti pagalbos.

– Tikriausiai tu teisi...

Kuriam laikui požemiuose įsiviešpatavo tyla ir Ravena tegirdėjo tik netolygų savo alsavimą. Ji įsivaizdavo save vaikščiojančią po pievą, apsuptą žydro dangaus skliauto, kuriame nesimatė nė vieno debesėlio, kaitinama karštos vasaros saulės, o malonus vėjas glostė skruostus ir taršė tamsius plaukus... Mergaitė gerte gėrė kiekvieną prisiminimą, nors anksčiau visa tai buvo taip įprasta. Bet staiga vaizdiniai išnyko ir susiliejo į vientisą tamsą, ir Ravena pajuto deginantį, vos pakeliamą karštį. Nesuprasdama, kas vyksta, ji suriko iš skausmo.

– Ravena? – išsigandusi pažvelgė į ją Goda.

Atsakyti mergaitė nesugebėjo, karštis skverbėsi gilyn į krūtinę ir darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Ji muistėsi ir rangėsi, mėgindama ant savęs apčiuopti tai, ko iš išorės nesimatė. Karštis sklido iš vidaus, ir mergaitė vis labiau nerimo, nesugebėdama rasti paaiškinimo. Beprotiškai bijojo mirti šiuose prakeiktuose požemiuose. Pagaliau apčiuopė skausmo šaltinį – ant krūtinės kairėje pusėje. Stipriai suspaudė ir nustojo rėkti.

– Kas čia dedasi? – negalėjo suprasti Goda.

Ravena giliai alsavo ir išplėtusi akis žiūrėjo į koridoriaus tamsą, lyg būtų išvydusi šmėklą, po to palinko į priekį ir atsargiai atsirėmė į grindis rankomis. Drebėdama ji pažvelgė į šoko ištiktą draugę, laukdama dar stipresnės skausmo bangos, bet ji taip ir nepasirodė.

– Kas čia buvo? – negaudama atsakymo ėmė panikuoti Goda. – Kodėl man nieko nesakai?

Toji vis dar sunkiai kvėpavo, rodės, neištars nė žodžio.

– Nežinau, kas tai, – po kelių minučių prakalbo. – Bet su manimi kažkas negerai...

– Nesijaudink, mes viską išsiaiškinsime, – bandė guosti ją draugė.

Ravena nieko neatsakė, tik nemirksėdama žiūrėjo į tamsą, negalėdama patikėti tuo, kas įvyko. Ji neįstengė suvokti, kas galėjo taip pakenkti, o Goda sėdėjo gretimoje kameroje ir atrodė kaip niekad susirūpinusi, tačiau buvo bejėgė, kad ką nors padarytų.

– Man reikia iš čia ištrūkti, nes kitaip žūsiu, – sukuždėjo Ravena ir atlošusi galvą iš lėto užsimerkė. – Jaučiu, kaip blogis užgožia mano širdį ir aš jo neįveiksiu...

Nuo šių žodžių Godos akys išsiplėtė iš nuostabos. Ji nežinojo, ko imtis, negalėjo prisišaukti pagalbos, nes niekas jos neišgirs, o sargybiniai ignoruos. Beliko tik laukti, kol kas nors ateis, galbūt sužinojęs, kad jo duktė prastai jaučiasi, Tasdaras pats ją paleis iš požemių. Ravena vėl sudejavo iš skausmo, bet po kelių akimirkų nurimo ir susigūžė kamputyje. Baimė persmelkė visą kūną, Goda suprato, jog jai nebeskauda, bet žinojo, kad visa tai dar gali pasikartoti.

– Ravena? – pakreipė galvą ji, tačiau mergaitė neatsiliepė, o jos veidas buvo išblyškęs kaip popierius. – Mes iš čia ištrūksime, girdi? Pažadu, neleisiu tau čia numirti.

Taip, Goda jau buvo tikra, kad jos tėvas jas iš čia ištrauks, jis juk ne vienas. Tik ar spės tai padaryti laiku?