Greičiau apsimetu nustebusi, nei iš tikrųjų nustembu,
Kad spalio prabangą jis pats po skiautę plėšo,
Pro klevo lają plūsteli dangus,
Tačiau, kas kruta, ieško snūdai vietos.
Nuo vėjo gūžiasi, uždaro kamaras,
Kai saugo kraują nuo šalnos drobulės.
Ilgi budėjimai iš niekur atsiras
Ir plyš voratinklių nepatikimos siūlės.
Atmintinai tas pasakas žinau,
Tačiau apsimetu, jog aš esu nustebus.
Gal ne spalvas lietus švariai nuplaus,
Kai pilkos gervės krykia apie ilgą kelią.
Tačiau tiesa apžilpina akis,
Neriu į prieblandas, skaičiuoju, ką išmėčiau.
Tai, ką matau, bijau tau pasakyt.
Einu į spalį. Kažkodėl be skėčio.