Ar žinai, kur susitinka mintys,
Netapusios sapnais, ir norai,
Kurių nespėjom sugalvoti?

Jie atkopia į tuščias naktis,
Tokias tuščias, kad nesigirdi
Net svajonių šurmulio,
Nors leista išsiliet iš rėmų,
Ir gelmių vandenys, prabridę
Sausrą, negali išsisunkti –
Nepasiekia dulkėtų skruostų.
Nežinai, ar tuos begrimius
Veidus vis dar pameni,
Kurie vargu ar prisimins tave.

Taip, tai tos naktys, kai vėjas
Save baudžia tik už lango, o čia tylu.
Tai tie bemiegiai sielos kvartalai,
Kuriuose niekam nelieka vietos, netgi tau.