Miškais tu atėjai, nakčia laukais išeisi,
Kai pirmą kartą šėls čia gruodas su žiema.
Ir niekas negalės trukdyti ar neleisti,
Paslėpt gražiausius darbus po jų balta skara.
 
Veltui aukštai budės mėnulis pilnaveidis,
Veltui liūdnai žiūrės žvaigždelės danguje,
Pamirš atbudus žemė pernykštį rudenėlį,
Kai žadins vyšnios žiedą pavasario ryte.
 
Tik visa tai toli, dabar dar tavo laikas,
Spalvotų lapų šokį surenki ant takų.
Te sukasi raudoni, šviesiai rudi, geltoni
Kiekvieno miesto aikštėj, parkuos, prie namų.
 
Užlieki savo auksu pilką kaimo kelią,
Kiekvieną sodo kertę, jaukius jų kiemelius.
Palik žaliuot tik eglę, kadugį, pušelę,
Miškuos — eglynus ir pušynus išlakius.
 
Gražus esi ryte, kai saulė teka
Ir žaidžia spinduliai pakrančių klevuose,
Gražus, nubarstęs auksu beržo šaką,
Nubėgęs pievomis voratinklio gija.