Pramerkusi akis Arela kelis kartus sumirksėjo, norėdama priprasti prie šviesos, ir sunkiai pakėlusi galvą apsidairė. Jau buvo išaušęs rytas, saulės spinduliai skverbėsi pro plonas užuolaidas ir šildė neįprastai išbalusį veidą. Tik pasirėmusi ant alkūnės, ji suprato užmigusi ant sofos svetainėje, o kažkas, nenorėdamas drumsti jos poilsio, rūpestingai apklojo ją antklode. Prisiminusi vakarykštės dienos įvykius, moteris jau norėjo pakilti, bet tuo metu girgžtelėjo durys ir krūptelėjusi ji metė žvilgsnį jų pusėn.

– Jau pabudai? – Ariadna nelaukdama puolė prie sofos ir padėjo garuojantį kavos puodelį ant stalo. – Pasidariau sau, bet tau, matyt, reikia labiau.

Arela tingiai nuleido kojas per sofos kraštą, bet vis dar liko apsigobusi antklode.

– Kaip jautiesi? – susirūpinusi pažvelgė į ją sesuo.

– Siaubingai, – moteris susiėmė už galvos ir sukuždėjo taip, lyg gerklėje būtų pilna smėlio. – Aš nepadėjau Gordonui, nežinia, kas dabar jam nutiko.

– Jis sugrįš, pamatysi. Nėra dėl ko jaudintis.

– Bet praėjo jau visa naktis ir iš jo jokių žinių. Plius tai, kad mūsų ryšys dar nėra tinkamai atsikūręs, tad negaliu tiksliai pasakyti, kaip jis šiuo metu jaučiasi.

– Suprantu, koks jis tau svarbus, bet pagalvok ir apie save, – mergina truputį nedrąsiai prisėdo ant krašto ir prisislinko arčiau. – Atrodai prastokai, turėtum deramai pailsėti.

– Negaliu ilsėtis, kai aplinkui vyksta tokie dalykai, – ji stipriai suspaudė puodelį, ir nors karšta arbata degino delnus, jo nepaleido. – Nepamiršk, kad Rebeka ir Ravena vis dar pas Tasdarą, negalime visko taip palikti. Prisimeni, ką Lorena sakė, jis užbūrė Žemutinius požemius, kad niekas negalėtų ten patekti.

– Visus burtus įmanoma įveikti, tereikia rasti būdą, – guodė ją sesuo. – Žinau, ką sakysi, kad nieko apie tai neišmanau, bet Tasdaras nelaikys užbūręs tų požemių amžinai, o jeigu ne, burtai savaime išsisklaidys, kaip ir dauguma kitų.

– Tasdaras stiprus, jo burtai išsisklaidytų nebent po daugelio metų, – nusivylusi sunkiai atsiduso moteris. – Galbūt pavyktų ką nors rasti, vis tiek ieškosime, kaip padėti Linai. Beje, o kur Lorena? Su ja mes apie tai kalbėjome...

– Iš pat ryto išvyko tvarkyti kažkokių reikalų, o Aristėjo taip pat nėra, juk jam reikia prižiūrėti Šešėlių karalystę, ir taip dar daug ko nepadarė, nes be Gordono viskas kur kas sudėtingiau. Bet jis sakė perduoti naujienas, kad prireikus galėtų padėti.

– Suprantu... – nutęsė susimąsčiusi Arela, keldama puodelį prie lūpų. – O kodėl tu čia? Tikriausiai nemažai įvyko, kol buvau uždaryta.

Prisiminusi, kodėl atvyko į Azryatą, Ariadna panarino galvą, įsmeigdama žvilgsnį į savo batus.

– Kai sužinojau, kad esi nelaisvėje, siaubingai dėl tavęs jaudinausi, maniau, jau pabaiga ir Tasdaras tave nužudys, – nejučia prisipažino ji.

– Ne, jis pagrobė mane tik dėl to, kad galėtų šantažuoti Raveną. Jeigu ne jūs, tikriausiai niekada nebūčiau pasprukusi, nes Gordonas per silpnas, kad būtų susitvarkęs vienas, o mano pačios galios, kaip žinai, ne visos veikia. Džiaugiuosi, kad mane palaikai, pastaruoju metu išties nelengva.

– Taip, žinoma... – išlemeno mergina. – Tiesą pasakius, atvykau pas tave dėl kitos priežasties.

– Kokios? – Arela nustebusi pakėlė akis.

– Aš tik... – neramiai sujudo ji. – Norėjau paklausti... ar galėčiau kuriam laikui apsistoti pas tave? Jau anksčiau planavau apie tai pasikalbėti, bet negalėjau tau prisiskambinti, o po to atsiliepė Felicija. Taip ir sužinojau, kad esi įkalinta.

– O kodėl nori apsistoti pas mane? Argi negyveni pas Aristėją?

– Taip, vis dar gyvenu, bet norėčiau pakeisti aplinką ir darbą. Deja, išsinuomoti butą šiuo metu per brangu, tad pamaniau, kad būtų puiki proga dažniau praleisti laiką kartu, jei abi gyventume Azryate. Tikiuosi, dėl to nepyksti.

– Ne, tikrai ne, – papurtė galvą Arela. – Mielai tave priimčiau, bet čia per daug pavojinga. Mano namuose bet kada gali pasirodyti Tasdaras, o tu neturi galių ir jei pasipainiosi jo kelyje, baigsis labai liūdnai. Nenoriu, kad per mane kaip nors nukentėtum.

– Vadinasi, turėsiu kreiptis į Šeiną arba Akirūnę? – šiek tiek nusivylė ji.

– Argi nebūtų paprasčiau likti pas Aristėją? Kodėl taip nori išvykti?

Išgirdusi klausimą Ariadna krūptelėjo. Nė pati nežinojo, kaip viską paaiškinti, ar išvis sakyti tiesą, galbūt būtų geriau, jei niekas nesužinotų apie jos jausmus Vyriausiajam žyniui.

– Jeigu dar tiksliai nežinai, ką daryti, trumpam gali likti mano namuose, – galiausiai prakalbo Arela. – Juk galbūt dar persigalvosi ir norėsi likti Šešėlių karalystėje, ar ne? Pati sakei, kad tau ten patinka darbas ir aplinka, bet jei vis dėlto nuspręsi kitaip, pabandysiu rasti tau darbą toje pačioje kavinėje, kur dirbu pati, kaip tik dabar ten trūksta darbuotojų.

– Gal tu ir teisi. Turbūt per daug skubu, turėčiau viską apgalvoti labiau, – knebinėdama suknelės sagas sukuždėjo ji. – Paatostogausiu čia, o tada žiūrėsiu, ką daryti toliau.

Pastačiusi pustuštį puodelį ant stalo, Arela sunerimusi pažvelgė į seserį. Nesuprato, kodėl jos nuotaika staiga taip subjuro ir kas tokio nutiko, kad ji nusprendė išvykti, žinojo tik viena – Ariadna nesakė jai visos tiesos. Tuo pačiu moteris jautėsi nusivylusi, kad sesuo nesiryžo atskleisti savo paslapčių, nors ir pati pasakojo ne viską, nenorėdama jos jaudinti, tad galbūt taip net geriau. Žinoma, neramino tai, jog Ariadna galbūt pakliuvo į rimtą bėdą ir nedrįso paprašyti pagalbos, tačiau Arela nenorėjo jos spausti, kai bus pasiruošusi, pasakys pati.

– Gal žinai, kaip jaučiasi Eliza? – netikėtai paklausė ji. – Aristėjas sakė, kad gyvybei pavojus nebegresia, bet man vis tiek neramu.

– Ji dar nepabudo, bet viskas turėtų būti gerai. Pernešėme ją į kitą kambarį, kur netrukdoma galės pailsėti.

– Vis dar negaliu patikėti, kad jai pavyko nusmeigti Tasdarą Elzaro ašmenimis. Man tik neramu, jog Gordono rankose jie nebus labai saugūs. O jeigu Tasdarui pavyks juos paimti?

– Tikėkimės, kad taip nenutiks, – bandydama ją paguosti šypsojosi Ariadna ir palengva pakilo nuo sofos. – Gal išalkai? Galėčiau ką nors pagaminti.

– Taip, galime tai padaryti kartu, nepamiršk, kad mes čia ne vienos, prireiks daugiau rankų, – priminė ji. – Bet prieš tai norėčiau paprašyti tavęs paslaugos.

– Gerai, kokios? – mergina jau buvo beeinanti durų pusėn, bet išgirdusi jos žodžius stabtelėjo.

– Gal galėtum nukirpti man plaukus?

– Žinoma, bet kodėl? – sutrikusi ji nužvelgė seserį nuo galvos iki kojų. – Jie tokie gražūs, neturėtum taip paprastai nusikirpti.

– Nesvarbu, nebenoriu ilgų, – numojo ranka moteris. – Prašau, Ariadna, padėk man su jais susitvarkyti. Čia kažkur turėtų būti žirklės ir šukos...

Ji skubiai pakilo, o antklodė nuslydo nuo pečių, bet tai ignoruodama ji šokinėjo nuo vienų stalčių prie kitų, kol galiausiai radusi tai, ko reikia sugrįžo prie sesers ir prisėdo ant kėdės, pastatytos šalia stalo.

– Tu tikra, kad to nori? – imant žirkles, Ariadnos ranka nevalingai sudrebėjo.

– Žinoma, jau kurį laiką apie tai galvojau. Tiesiog negalvok apie tai ir kuo greičiau nukirpk juos, gerai?

Ariadna linktelėjo ir nedelsdama ėmėsi darbo. Nebuvo labai gera kirpėja, bet tikėjosi, kad nieko nesugadins, juk darė tai ne pirmą kartą. Šukuodama tas tamsias, tobulai lygias sruogas ji spėliojo, kas privertė Arelą pakeisti įvaizdį, bet galbūt per daug giliai kasėsi, galbūt ji tenorėjo pokyčių. Netrukus ilgos sruogos ėmė kristi jai po kojomis, kol galiausiai Arelos plaukai tesiekė pečius.

– Taip gerai, ar dar patrumpinti?

– Gerai, užteks, – Arela pakilo, pirštais braukdama per lygius plaukų galiukus. – Ačiū, tu man labai padėjai, bet dabar jau gali eiti į virtuvę, greitai prisijungsiu.

Ariadna daugiau nieko nesakiusi paliko seserį vieną. Arela skubiai viską sutvarkė ir nuėjo palįsti po dušu. Jautė palengvėjimą dėl to, kad nebeturėjo ilgų plaukų, kuo mažiau patiks Tasdarui, tuo bus geriau. Be to, žvelgdama į veidrodį galėjo pripažinti, jog trumpesni jai tiko labiau, tik nežinia, ką dėl to galvos Gordonas, o ji nenorėjo jam aiškintis.

Kai Arela nuėjo į virtuvę, rado ten ne tik Ariadną, bet ir Feliciją su Agnese.

– Kaip jautiesi? – kreipėsi ji į Elizos dukterį, rūpestingai paliesdama jai petį. – Pavyko nors kiek pamiegoti?

– Nesijaudink dėl manęs, nesu tokia silpna, kaip atrodo. Dabar kur kas svarbiau pasirūpinti mano mama ir grįžus Gordonui saugiai paslėpti Elzaro ašmenis. Neabejoju, jog mano tėvas sužinos ir tai, kad juos pavogiau, bet Tasdarui to nesakys, nors neaišku, ar jis pats to nesupras.

– Pasistenk atsipalaiduoti, Tasdaras dabar sužeistas ir jo žaizdos sugis tik po kelių savaičių, o per tą laiką sugalvosime, ką daryti toliau, – guodė ją Felicija. – Galbūt trumpam reikėtų išvykti iš Azryato.

– Deja, kad ir kur bebūtume, Tasdaras vis tiek mus surastų, – nusivylusi atsiduso Arela. – Be to, net jei ir pavyktų kaip nors pasislėpti, kiek laiko turėtume tai daryti? Tasdaras niekada nepaliks mūsų ramybėje, o ypač manęs.

– Tu teisi, – staiga pasigirdo balsas iš koridoriaus pusės ir visų žvilgsniai nukrypo į tarpduryje pasirodančią Elizą. – Bet tai nereiškia, kad negalime bandyti jį kaip nors įveikti. Mes vis dar turime Azaros burtų knygas, jose turėtume rasti bent vieną išeitį, kažką geresnio už Elzaro amuletą ar ašmenis.

– Eliza, kaip džiugu, kad pabudai, – Arela puolė prie draugės ir padėjo jai pasiekti kėdę. – Kaip tu?

– Truputėlį svaigsta galva, bet yra buvę ir blogiau.

– Bet argi tu neperskaitei visos burtų knygos, kurią turi? – kreipėsi į ją Felicija. – Juk jau būtum kažką atradusi, ar ne?

– Aš savo dar ne visą perskaičiau, – prisipažino Arela, nervingai braukdama per baltos suknelės sagas.

– Kodėl? – kilstelėjo antakius mergina. – Argi nebūtų kur kas naudingiau žinoti, ką tiksliai tau paliko Azara?

– Kaip jau sakiau Elizai, joje yra burtų, kuriuos man sunku perprasti, tad nesivarginau skaityti daugiau. Be to, tai dar ne viskas, spėjame, kad galbūt Azara paliko ir daugiau knygų, tereikia paieškoti jų šventykloje, nebent jos buvo toje dalyje, kurią kadaise sunaikino Tasdaras. Tai antra priežastis, kodėl negalime palikti Azryato, plius tai, kad iš šventyklos privalau paimti ir kai ką kitą.

Kalbėdama apie kai ką kitą, ji turėjo omenyje Azaros dienoraštį, iš kurio galbūt sužinos daugiau apie Averiną, bet kol kas neskubėjo to sakyti kitiems.

– Gerai, – sunkiai atsidusdama sutiko Eliza. – Atrodo, šiandien bus daug darbo.

Moteris daugiau nieko neatsakė, vis dar galvodama apie dienoraštį. Gordonas siūlėsi skaityti jį pats, bet tai neguodė, ji vis tiek jautė kaltę, jog brovėsi į asmeninę Azaros erdvę. Nuo tos dienos, kai sužinojo esanti Averina, sunkiai galėjo užmigti naktimis. Galbūt būtų geriau, jei nebūtų to dienoraščio lietusi, nereikėtų taip jaudintis dėl to, kad ateityje turės suteikti Azaros žiedui naujų galių. Bet iš kitos pusės, anksčiau ar vėliau būtų sužinojusi tiesą, o galbūt Azara būtent to ir siekė. Arela žinojo, kad ji gyva, tik nesuprato, kodėl viską aiškintis jie turėjo vieni. Kodėl ji nusprendė juos palikti pačiu sunkiausiu metu? O gal už to slypėjo dar kažkas, ko ji nesugebėjo įžvelgti?