Taip ir šokam tarytum žiogai
Nuo saulėtekio iki saulėlydžio,
Viens kitam per kulnus mušdami,
Atjautos neragavę dėl sopančio sprando.
Kelias ilgas, deja, ir gerokai išklypusios vėžės —
Ieškom mėšle grūdų, bet ir aukse daug mėšlo atrandam.
Vėjo, rodos, nėra, bet iš kur šitos audros stiklinėse?
Dievas liepia mylėt, bet laukams piliam kraują it vandenį.
Susirangius būtis savo uodegą skaudžiai primynė
Argi verkiančios akys bežiūri į galvą svaiginantį dangų?
Virpa oras iš baimės dėl gausaus neteisingo kalbėjimo,
Nes išlošia tasai, kas garsiau ir gražiau pamelavo.
Krinta skaudžiai tasai, kas dažnai ir aukštai šokinėjo,
Kas pamiršo maldas ir paniekino prigimtį laikiną savo.