Nei lapų šlamesio, nei paukščio balso,
Vien spalio glėbyje ištirpusi tyla.
Žali dar medžiai, tik takas gelsvas,
Voratinkly pakibus virpanti rasa.
 
Rodos, girdi ne tik širdis kaip plaka,
Bet ir mintis, jų beriamus žodžius:
— Paimk, paimk ramybės pilną saują
Ir nešk, kur ilgis tylumos žmogus.
 
Tačiau žinau — bus saujos maža,
Tai tik lašelis šių dienų pasauly,
Kuriam gaisrai, nelaimės siaučia,
Lyg būtume prie paskutinio slenksčio.
 
Sugrįšiu į namus, tiktai tyla nedrįs įžengti,
Gal baugios žinios vėl užklups mane?
Dūsta Ukraina nuo rusų karo tvaiko,
Europa plaukia nežinios upe.
 
O čia ramu. Duok, Dieve, kad tai būtų
Ne ryto sapnas, ne sekundės dovana,
Kai toks ramus dangus ir nieks nežūva,
Nesirita žeme dar aimanų banga.