Stebiu saulėlydžio gaisai kaip braido žilstančiuos smilgynuos.
Prieš klampią naktį taip jaukinami šešėliai.
Kiek teks grožėtis tuo vaizdu, tik vienas Dievas žino.
Viltinga būsena. Kiek ji jausmų prikėlė...
Toks vėrinys nusistebėjimo naivaus ir išsipildymo pilnatvės –
Nelyg karališkai brangi mažos būtybės diadema.
Augimo žymėmis štai išrantytos būsto durų staktos –
Kažkaip juk įveikėme nebe vieną žiemą.
Jokių pamokslų. Darbas, darbas, darbas –
Iki pamiršta rankos, kaip tuščiai vasnoti.
Saulėlydžio gaisai žilus smilgynus karpo.
Ruduo. Ramu. Jaučiu buvimo sotį.