Gordonas iš lėto pakilo nuo lovos, priėjo prie mažyčio langelio ir apie kažką mąstydamas ilgai žiūrėjo į tamsą, po to sunkiai dūsaudamas atsirėmė į sieną. Jo galva buvo nunarinta, ant akių krito juodos plaukų sruogos, o veidas atrodė perbalęs it vaiduoklio. Arela puikiai suprato jo susirūpinimą, nežinojo, ar verta bandyti jį guosti, bet turėjo toliau su juo kalbėti, juk Gordonas ilgą laiką kalėjo vienas, nematė pasaulio ir žmonių, išskyrus Melburną, Tasdarą ir sargybinius. Be to, jis vis dar buvo nusivylęs padėtimi, į kurią pakliuvo.

– Gordonai? – rinkdama žodžius ji akimirką tylėjo. – Girdėjai, ką sakė Agnesė, mes iš čia ištrūksime. Tu dar turi šansą išgyventi, tereikia viską pasakyti Godai.

– Nežinau, ar tai gera mintis, Goda tik kaltins save, kad negalėjo man padėti. Galbūt jau per vėlu ko nors imtis, praėjo jau metai nuo tos dienos, kai pasakiau jai apie lazdą.

– Kaip gali taip kalbėti? – tik dar labiau sunerimo Arela. – Tai labai svarbu, juk tu gali mirti.

– Jau geriau mirsiu pats, nei leisiu mirti Godai.

– Bet sužinojusi, jog Tasdaras tavęs nenužudė, ji supras, kad nieko nesiėmė ir dabar per tokį trumpą laiką nepavyks sukurti naujo simbolio. Neabejoju, kad Aristėjas jai pasakė daugiau, būtent todėl turėsime rasti kitą būdą, kaip tau padėti.

– Bijau, kad pamačiusi mane gyvą, Goda imsis drastiškų priemonių, tikriausiai bus pasiryžusi dėl manęs netgi paaukoti gyvybę. Bet aš negaliu leisti kitam dėl manęs aukotis, ypač Godai arba tau, turiu savo naštą atlaikyti pats. Galbūt Fantazija galėtų padėti, bet kol esu čia, negaliu su ja susisiekti.

– Ji pati ir užvirė visą tą košę, kodėl turėtų tau padėti?

– Nežinau, bet ji nenori, kad palikčiau savo pareigą, galbūt rastų išeitį arba duotų kokią užuominą.

– Man nesvarbu, ką teks daryti, kad tik liktum gyvas, nes...

Arela nebaigė minties, išgirdusi bildesį iš lauko pusės, sklindantį tiesiai prie langelio. Gordonas nustebęs atsitraukė nuo sienos, o moteris skubiai puolė prie grotų.

– Eliza! – apsidžiaugė ji, bet turėjo gerokai pasistiebti, kad pasiektų langelį ir galėtų su ja kalbėti tyliai, jog jų neišgirstų sargybiniai. – Agnesė sakė apie pagalbą, taip ir žinojau, kad atvyksi tu.

– Aš ne viena, turiu palydos, – pro grotas Eliza atkišo jai durklą. – Dovana nuo Felicijos. Manau, tau pravers.

– Gal turi antrą? – akimirką ji pasisuko į Gordoną, bandydama įtikinti jį žvilgsniu, kad pagaliau viskas baigsis. – Gordonas taip pat čia, jam irgi reikės apsaugos.

– Kas? – moteris nustebusi pasilenkė arčiau, tarsi norėdama įsitikinti, ar išgirdo teisingai.

– Gordonas. Jis gyvas, turime padėti ir jam.

– Suprantu, – linktelėjusi ji minutėlei atsitraukė nuo grotų, o grįžusi padavė jai dar vieną durklą. – Štai, negaliu ilgai kalbėti, visur pilna sargybinių. Nežinau, ar pavyks praeiti tyliai, bet nesijaudink, nepaliksiu tavęs čia. O kur Ravena?

– Tasdaras uždarė ją Žemutiniuose požemiuose. Ten taip pat yra ir Goda, iki jų nusigauti bus kur kas sunkiau.

– Nesvarbu, mes ką nors sugalvosime.

Eliza sekundėlę patylėjo, atrodė, norėjo dar kažką pasakyti, bet staiga Arelos dėmesį atkreipė pažeme slenkantys šešėliai.

– Slėpkis, kažkas ateina! – persigandusi perspėjo ji.

Toji krūptelėjusi pašoko iš vietos. Sargybiniai jau buvo visai netoliese, tad neturėdama kitos išeities ji pasislėpė už krūmų. Slystant tarp jų, šaka užkabino ir nuplėšė nuo pečių apsiaustą, tačiau Eliza neturėjo laiko jo pagriebti ir pro šakas stebėjo artėjančius vyrus. Netrukus jie sustojo ant akmenimis grįsto kelio.

– Čia kažkas buvo, – prakalbo vienas jų, o kitas tuo metu žvalgėsi aplinkui.

– Pažiūrėk, ką radau, – pakeldamas apsiaustą priėjo arčiau.

Eliza nekvėpuodama stebėjo du sargybinius, stovinčius visai netoliese, ir stengėsi neišsiduoti. Galėjo lengvai išsitraukti Elzaro ašmenis, bet buvo pasiryžusi naudoti juos tik prieš Tasdarą, juk jų magija ne begalinė, kuo daugiau jos naudoji, tuo greičiau išeikvoji.

– Reikia patikrinti, ar nėra įsibrovėlių, – mostelėdamas kalaviju pratarė sargybinis.

Moteris prigludo prie žemės, rankos nuslydo prie pašonėje prisegtų durklų. Aštrus ginklas nukirto viršutines krūmų šakas, o sargybinis tarsi kažką pajutęs atsigręžė tiesiai į langelį, prie kurio stovinti Arela nedrįso net pajudėti, bijodama, jog bus pastebėta. Tuo metu iš krūmų išniręs tamsus šešėlis užsimojo durklu ir šokęs ant sargybinio vienu kirčiu perrėžė jam gerklę. Kitas sargybinis jau norėjo pulti užpuoliką, bet raudona psi energija nutrenkė jį ant žemės.

– Puiki komanda, ar ne? – nuleisdamas lazdą šyptelėjo Aristėjas, bet iškart surimtėjęs parodė į sargybinius. – Reikia juos paslėpti, kol nepastebėjo kiti.

Arela jau daug ramesne širdimi stebėjo, kas vyksta už langelio, kaip Eliza išlenda iš krūmų ir vėl apsigaubia apsiaustu, ir kaip greitai trise jie paslepia įkalčius krūmuose, o po to susilieja su tamsa. Tik tada Arelos akys nukrypo į Gordono kamerą. Jis stovėjo viena ranka atsirėmęs į sieną, matyt, taip pat stebėjo, kas dedasi už lango, nors iš jo vietos pamatyti buvo sunkiau.

– Mums reikia nusiimti tuos antrankius, kad bent galėtume naudotis savo galiomis, – prakalbo jis. – Duok man vieną durklą, pabandysiu ką nors padaryti.

Moteris linktelėjusi apsidairė, ieškodama, kaip galėtų perduoti jam ginklą nesukeldama garso, ir netrukus puolė prie lovos. Čiužiniai čia buvo stori, kieti ir pasenę, bet kiekvienas kalinys turėjo ir po antklodę. Suvyniojusi į ją durklą, Arela stipriai surišo mazgą, kad jis neiškristų, ir priėjusi prie grotų metė Gordonui. Atstumas tarp jų nebuvo labai didelis, tad nutverti ryšulį nebuvo sunku. Moteris ir pati turėjo mėginti nusiimti savo antrankius, bet nė neįsivaizdavo, kaip tai padaryti ir nuo ko pradėti. Drebančiais iš jaudulio pirštais, ji užkišo geležtę už ringės sujungimo vietos, tikėdamasi, kad pavyks ją praplėsti, juk metalas nebuvo labai storas, nebent Tasdaras panaudojo burtus ir kažką patobulino po to, kai sužinojo, jog vieną kartą Linai pavyko juos nusiimti.

Tam, kad nusiimtų antrankius, Arela buvo priversta šiek tiek susižaloti riešą. Nedidelė kraujo stovelė nutekėjo ranka ir nutiško ant akmeninių grindų. Sukandusi dantis ji pagaliau nusitraukė pirmąją ringę ir pakėlė galvą, norėdama pažiūrėti, kaip sekasi Gordonui, bet staiga iš už kampo išniro sargybinis.

– Ei! – visa gerkle užbliovė jis. – Kas tau davė ginklą?!

Moteris pasibaisėjusi pašoko iš vietos ir sužvangindama grandines prisiplojo prie sienos. Garsus riksmas atkreipė ir kitų, saugančių šią požeminę dalį, sargybinių dėmesį, ir jie suskubo tikrinti, kas vyksta.

– Nuveskite ją pas Tasdarą, tučtuojau! – toliau kaip beprotis plyšavo vyriškis, rakindamas kameros duris.

– Arela! – Gordonas persigandęs sugriebė už virbų, taip sudrebindamas grotas, tačiau pats dar nebuvo iki galo nusiėmęs antrankių ir negalėjo pasinaudoti galiomis, kad iš čia ištrūktų.

Tvirtos rankos sugriebė Arelą už pečių ir stūmė tolyn iš kameros, bet ji jokiu būdu negalėjo pasiduoti, kai laisvė buvo taip arti, be to, jau galėjo naudotis savo galiomis, kad ir kokios menkos jos šiuo metu buvo. Aplinkui pasklidusi psi energija privertė juos atsitraukti, bet vienas iš jų išsitraukė durklą ir iki pat rankenos susmeigė jai į ranką. Aiktelėjusi ji suklupo ant kelių, o Gordonui pagaliau pavyko nusiplėšti antrankius ir jis ruošėsi smogti, bet staiga ore plykstelėjusi raudona šviesa išguldė sargybinius ant žemės. Apstulbęs jis pažvelgė į tolį, kur ištiesęs į priekį lazdą stovėjo Aristėjas, o jam prie šono – Eliza ir Felicija.

– Greičiau dingstam iš čia, bet kada gali pasirodyti Tasdaras, – nedelsdamas jis puolė prie Gordono grotų ir vienu psi energijos smūgiu numušęs spyną lengviau atsikvėpė.

Nebuvo laiko kalbėti, tad tik menkai šyptelėjęs Gordonas nuskubėjo prie Arelos, delnu spaudžiančios kraujuojančią ranką.

– Man viskas gerai, – bandė įtikinti ji. – Čia tik menkas sužeidimas.

– Tau reikia bėgti iš čia, – konstatavo Eliza. – Kuris nors iš mūsų padės tau pasiekti vartus, o likusieji bandys nusigauti į Žemutinius požemius.

– Ne, aš galiu kautis, privalau pasistengti dėl savo vaikų, – paprieštaravo ji. – Kuo daugiau mūsų bus, tuo lengviau iš čia pabėgsime.

– Na gerai, bet laikykis šalia manęs, – stipriau suspausdamas durklą nenoriai sutiko Gordonas.

Tuo metu į požemius prasiveržė tik dar daugiau sargybinių ir kiekvienas iš jų turėjo kovoti už savo gyvybę. Arela prisiglaudė prie Gordono nugaros, vienoje rankoje kaupdama psi energiją, o su kita, kurią vis dar juosė antrankiai, tiesdama durklą. Buvo tokia susijaudinusi, kad žaizdos nebejuto ir automatiškai atrėmė vis naujus smūgius, stengdamasi nenutolti nuo Gordono. Eliza, Felicija ir Aristėjas buvo įsimaišę kažkur tarp sargybinių, bet ji turėjo susitelkti tik į tai, kas dėjosi aplink ją. Pagrinde naudodama psi energiją, moteris vienu metu išguldė kelis sargybinius, o kiti, kurie puolė iš nugaros, kaipmat buvo įveikti Gordono ir tarsi lapai sukrito ant grindų.

– Pabandysiu pasiekti duris į Žemutinius požemius, – prakalbo jis. – Galbūt pavyks jas kuo užremti iš kitos pusės, kad bent sargybiniai negalėtų praeiti. Tada būtų lengviau surasti Raveną ir Godą... ar dar kažką, kas ten yra. Neatsilik, padėsi man praeiti.

Arela nespėjo nieko pasakyti, nes jis pačiupo jai už rankos ir nusitempė koridoriaus pusėn. Sargybinių šioje tvirtovės dalyje jie sutiko vos kelis, ir tai labai netrukdė, tačiau staiga sudrebėjo žemė ir jie privalėjo sustoti. Požemiai buvo jau visai arti, vos už kelių metrų, bet pakėlusi galvą Arela net aiktelėjo iš siaubo. Priešais juos stovėjo Tasdaras, ištiesęs į šonus rankas, su liepsnojančia ugnimi delnuose. Moteris nejučia žengė žingsnį atgal, bet jos kūną sukaustė nematomi gniaužtai ir ji daugiau nebeįstengė pajudėti. Gordonas stovėjo visai čia pat ir taip pat nejudėjo, tikriausiai kaip ir ji, buvo suparalyžiuotas Tasdaro galios.

– Tarakonai bando prasmukti, ar ne? – nuleisdamas rankas pašaipiai prakalbo jis. – Ne taip paprasta.

Jo akys įdėmiai nužvelgė Arelą nuo galvos iki kojų, ir ji trokšte troško skradžiai žemę prasmegti, kad tik nereikėtų stovėti priešais jį, vėl patirti kokį nors pažeminimą, jau geriau čia ir dabar mirtų. Tačiau ji nebuvo viena, galbūt dar turėjo galimybę išsigelbėti, juk Eliza pasiėmė Elzaro ašmenis, tiesa?

– Ar aš tau nesakiau, kad būtų kur kas geriau, jei pereitum į mano pusę? Tada tau nereikėtų kentėti... – Tasdaras ėmė iš lėto artėti. – Nejaugi nematai, kaip kankinasi kiti, bandydami tau padėti? Būdama su manimi nejustum skausmo ir tau nerūpėtų, kas mirė, o kas liko gyvas.

Jis jau stovėjo prie pat Arelos ir žiūrėjo tiesiai į akis, o ji nieko negalėjo padaryti, negalėjo pakrutinti nė pirštelio. Jis švelniai suėmė jai už smakro ir kilstelėjo galvą aukščiau, kad aiškiau matytų veidą, bet staiga pro duris iššokęs Aristėjas užsimojo lazda. Iš jos pasklidęs raudonas žaibas kliudė Tasdarui petį ir šis atsitrenkė į duris, už kurių slypėjo Žemutiniai požemiai. Tuo metu Arela pasijuto galinti judėti ir puolė prie Gordono, tikrindama, ar jam viskas gerai.

– Dabar! – riktelėjo Aristėjas, antrą kartą užsimodamas lazda. Dar vienas žaibas kliudė Tasdarui petį, kad šis nespėjo nė sureaguoti ir jį atremti. Bet tai tik dar labiau įsiutino, pašokęs iš vietos, jis priešininkų pusėn paskleidė ugnį ir jie buvo priversti atsitraukti. Tačiau Aristėjas nepasidavė ir smogė trečią smūgį. Tasdaras susverdėjo. Buvo metas veikti. Eliza vikriai išsitraukė kalaviją ir iš visų jėgų užsimojo. Taikėsi tiesiai į širdį, bet demonas besimuistydamas pakrypo į šoną ir ašmenys susmigo į petį. Tai buvo geriau nei nieko, tad kiek įstengdama ji grūdo geležtę vis giliau ir giliau. Tasdaras sugriebė Elizai už rankos, mėgindamas sustabdyti ją nuo to, ką ji darė, bet moteris atkakliai spaudė kalavijo rankeną, kol ašmenys sulindo iki pat galo. Tik tada ji metėsi į šalį, su savimi pasiimdama ir juos.

– Ką čia padarei? – supratęs, kad žaizda greitai neužsitrauks, nes tai Elzaro ašmenys, jis viena ranka užspaudė petį. Kraujas sunkėsi pro pirštus ir varvėjo ant grindų. – Manai, kad tai mane sustabdys?

Pagaliau atgavęs pusiausvyrą, Tasdaras lėtai žengė į priekį. Tuo metu ir vėl sudrebėjo žemė, o tiesiai už jo, kur prieš tai jis statė kojas, suskilo akmeninės grindys. Kuo toliau jis ėjo, tuo daugiau akmenų krito į vis didėjančią duobę už nugaros. Arela pasibaisėjusi žvelgė į demoną, bet tvirtos Gordono rankos traukė ją tolyn. Jei būtų likusi stovėti, būtų nugarmėjusi į bedugnę. Ji neabejojo, kad Tasdaras tyčia tai padarė, nenorėdamas prileisti jų prie požemių. Bet vos spėjo apie tai pagalvoti, jis staigiai išsitraukė iš pašonės kalavijus ir žaibo greičiu šoko į priešininkų gniaužtus.

Arela suriko nesavu balsu, kai geležtė vienu staigiu judesiu susmigo Elizai į pilvą, ir jos rankos bejėgiškai nusviro. Tasdaras atsitraukė, ir kai moteris be sąmonės susmuko ant grindų, taikėsi paimti Elzaro ašmenis. Gordonas sureagavo greitai ir puolė juos pagriebti pirmasis, o Aristėjas jį gindamas priešininko pusėn eilinį kartą paleido raudoną žaibą. Gordonui sėkmingai pavyko pačiupti ašmenis, ir skubiai pasitraukęs į šoną jis tvirtai suspaudė rankeną, neatitraukdamas akių nuo Tasdaro. Demonas šyptelėjo ir ištiesęs kalavijus ėmė grėsmingai artėti. Atrodė, sužeidimas petyje jam nieko nereiškė.

Gordonas tuo metu jau turėjo planą, bet matydamas, kad nespės jo pasakyti, nedelsdamas ištarė burtažodį. Iš rankų pasklidusi šviesa išgaubė aplink juos milžinišką skydą, bet taip, kad Tasdaras liktų išorėje.

– Ilgai negalėsiu jo nulaikyti, – konstatavo jis. – Aš užlaikysiu Tasdarą, o jūs turite dingti ir kuo skubiau iš čia išgabenti Elizą.

– O kaip Ravena ir Goda? – susirūpinusi Arela priėjo arčiau, bet jis į ją net nepažvelgė, nes buvo sutelkęs dėmesį į skydą, už kurio esantis Tasdaras bandė prasilaužti vidun.

– Deja, šiandien to padaryti nepavyks, turėsime grįžti kitą kartą.

– Aš tau padėsiu kautis, – iškart pasišovė Aristėjas.

– Ne, kitiems tavęs reikia labiau, – paprieštaravo jis, iš visų jėgų stengdamasis nepaleisti skydo. – Lauke jūsų lauks sargybiniai arba net Melburnas, Arela ir Eliza sužeistos, o Felicija viena su jais nepakovos. Nesijaudink dėl manęs, turiu Elzaro ašmenis, susitvarkysiu ir be tavo pagalbos.

– Gerai, bet... pažadėk, kad nemirsi.

Gordonas tik skausmingai šyptelėjo, bet ir vėl nukreipė žvilgsnį į Tasdarą, kai jis vienu metu susmeigė į skydą abu savo kalavijus ir šis keliskart sublykčiojęs galiausiai išnyko. Aristėjas tarsi atgijęs pakėlė nuo grindų Elizą ir nuskubėjo išėjimo link. Arela dar kurį laiką žiūrėjo į Gordoną, baimindamasi, kad daugiau niekada jo nebepamatys, bet rūpestingos Felicijos rankos ištempė ją pro duris.