Ilgai maldauti nereikės –
Iš bet kurios krypties trupėjimą nušluot atskrieja vėjas.
Net vandenys kiek susidrums, tiek nuskaidrės.
Tik tu nerimsi, ar gerai save padėjęs,
Ar nesupūs, nesupelys, ar žiurkės nesugrauš
Per šiuos metus ką podėly sudėjai.
Kuždės nakty rami kalba lietaus
Ir vėjai, vėjai, rudeniniai vėjai
Nuplaks nuo augalijos stuburų rūbus,
Nudrengs, nurengs, nesiteiraus, ar gėda?
Ir tu turpi, bet nori atsibust,
Kada vaikaičiai kaip žirniukai rieda
Per gryną lauką ir be pažadų.
Tik tavo lūkesčiai daug ilgesių pritvinkę.
Belieka laukt, kol kraujas virs ne vandeniu – vynu,
Kad nuo trupėjimo ir vėjo sielą bent apgintų.