Tryliktas skyrius. Nelaukta pagalba

Pramerkusi akis Eliza apsidairė po apytamsią patalpą, bet staigiai pašokusi iš lovos įsmeigė žvilgsnį į laikrodį. Kelis kartus sumirksėjusi įžiūrėjo, jog netrukus vidurnaktis, o niekas jos nepažadino. Reikėjo nedelsiant pasiruošti kelionei ir apsirengti taip, kad tamsoje ne taip kristų į akis, bet šitą ji apgalvojo prieš tai ir jau buvo atsigabenusi iš Žemės patogesnius drabužius. Persirengusi ji dar užsimetė juodą apsiaustą, prie diržo prisisegė Elzaro ašmenis ir dar keletą durklų.

„Laikykis, Arela, aš tave iš ten ištrauksiu, – susijaudinusi Eliza braukė per raitytais raižiniais išmargintą auksinę kalavijo rankeną. – Bet ar ji tikrai požemiuose? O jeigu Tasdaras įkalino ją kur nors kitur? Ir apskritai, ar rasiu ją gyvą?“

Tos mintys nedavė ramybės, tačiau moteris stengėsi vyti jas šalin ir užtrenkė paskui save duris. Besileidžiant laiptais, apačioje buvo girdėti balsai, o vos įžengus į virtuvę į ją susmigo keturių žmonių žvilgsniai.

– Kaip gerai, kad jau atėjai, – džiaugėsi Felicija. – Turi ašmenis?

– Žinoma, bet pati juos ir naudosiu, – linktelėjo ji. – Apsirūpinote ginklais?

– Taip, visuomet nešiojuosi su savimi durklus, – mergina pasisuko į ramiai prie stalo sėdintį Aristėją. – O jis pasiėmė savo Žynių simbolį.

– Vis dėlto rado laiko prisijungti?

– Jam labai svarbu ištraukti iš ten Godą, negalėjo praleisti progos, kai tu jau turi ašmenis.

– Taigi, jau metas? – pakildamas pasiteiravo jų Aristėjas.

– Taip, teleportuosimės prie karalystės vartų, aš vienintelė tiksliai žinau, kaip ta vieta atrodo, – rimtai kalbėjo Eliza. – Ten mus ir turėtų pasitikti Agnesė.

– O jeigu tai kokie nors spąstai? – abejojo Felicija. – Gal Tasdaras žino apie Elzaro ašmenis ir bando mus prisivilioti?

– Tuomet kodėl Agnesė tuos ašmenis paliko man?

– Gal kad nieko neįtartume? – gūžtelėjo pečiais mergina.

– Vis tiek neturime, ką prarasti, privalome rizikuoti dėl kalinių, – Aristėjas stipriau suspaudė rankoje lazdą. – Gordonas mane užmuštų, jei sužinotų, kad nieko nesiimu dėl Godos.

– Gerai, tada nedelskime, – Eliza pamojo ranka, rodydama Aristėjui ir Felicijai prieiti arčiau.

– Sėkmės, – palinkėjo jiems Ariadna ir akimirką žvilgtelėjusi į Aristėją švelniai nuraudo.

– Nesijaudink, – guodė ją žvilgsniu žynys. – Pargabensime tavo seserį gyvą ir sveiką. Tikriausiai.

Jis pasisuko į Elizą ir įsikibo jai į parankę, o kai tą patį padarė ir Felicija, pasijuto teleportacijos jau nešamas į kitą vietą. Tamsos karalystės vartai kaip įprastai stiebėsi į dangų, iš kurio kartkartėmis vis pasklisdavo raudoni žaibai. Eliza kurį laiką susimąsčiusi žiūrėjo į jį, bet pajudėjus bendražygiams ir pati žengė į priekį, tikėdamasi, jog Agnesė tikrai jų neapgavo ir tuoj pat čia pasirodys. Dar prieš pamirdama į stulpą, ji užsimaukšlino ant galvos gobtuvą, kad tamsoje nežvilgėtų šviesūs plaukai, ir ištiesė ranką. Po kelių akimirkų visas jos kūnas tarytum susigėrė į stulpą. Pramerkusi akis ji pažvelgė į šalia išnyrančius Aristėją ir Feliciją, kurie jau žiūrėjo į priešais juos stūksančius metalinius strypus. Artintis jie nedrįso, nenorėdami būti pastebėti, tad vis dar laikydamiesi atstumo pasislėpė medžių šešėliuose.

– Agnesės vis dar nėra, – sunerimusi prakalbo Eliza.

– Iki vidurnakčio dar yra laiko, – žvilgtelėjęs į laikrodį tarė Aristėjas. – Kad ir ką ji darys, gali užtrukti. Būkime kantrūs, turime visą naktį.

– O jeigu ji neateis? Jeigu jai kas nors sutrukdys ar supras, kad ji išdavikė? – baiminosi Felicija.

– Palauksime pusvalandį, jeigu neateis, veršimės į tvirtovę be jos, tik teks kažkaip be garso įveikti vartus saugančius sargybinius, kad neatkreiptume aplinkinių dėmesio.

Visi sutiko su tuo, ką ji pasakė, dabar beliko tik laukti. Aplinkui buvo taip ramu, kad galėjai girdėti juos supančių medžių ošimą. Tačiau tai Elizos nė kiek nenuramino, juk priešakyje laukė nežinia kas, galbūt jiems teks susidurti su sargybiniais ar netgi pačiu Tasdaru. Net ir turėdama Elzaro ašmenis ji nesijautė visu šimtu procentų saugi, nes jie nebuvo tokie tobuli, kaip ji norėjo, kai juos kūrė.

Dešimt minučių praėjo tarsi visa amžinybė, Aristėjas vis žvilgčiojo į laikrodį ir sunkiai dūsavo, prie savęs glausdamas lazdą. Priešingai nei ta, kurią turėjo Goda, ši priklausė Vyriausiajam žyniui ir dėl to gerokai skyrėsi, aplink lazdos viršuje įtaisytą raudoną kristalą kaip gyvatės raitėsi auksiniais raižiniais išmargintos vijos. Tai buvo labai svarbus simbolis, naudojamas tik išskirtiniais atvejais, o nuojauta kuždėjo, kad šis būtent toks ir bus.

Staiga trenksmas į grotas išblaškė mintis. Eliza tik dar labiau įsitempė, kai vartai girgždėdami iš lėto prasivėrė, bet lengviau atsikvėpė, pamačiusi vėjyje plevėsuojančius ugninius plaukus, visai tokius pat, kaip jos. Ieškodama mamos Agnesė apsidairė, o toji nesibaimindama jau ėjo prie jos.

– Greičiau, kol niekas nepastebėjo, kad pro vartus jus įleidžiu aš, o ne sargybiniai, – mostelėdama ranka kvietė juos mergaitė. – Žinau saugesnį įėjimą į tvirtovę, kur jie mūsų nepastebės. Ta vieta dažniausiai būna užrakinta, bet pavogiau raktus iš tėvo, jis turi priėjimą prie visų tvirtovės vietų. Privalome pasiekti požemius tol, kol jis tų raktų nepasigedo.

Daugiau nebekalbėdami, jie greitai suėjo pro vartus ir akimirksniu nutolo.

– O ką tu padarei su sargybiniais? – prisiminusi juos pasiteiravo Eliza.

– Miega kaip kūdikiai, – šyptelėjo Agnesė.

– Neturėtume būti visi kartu, kad neatkreiptume dėmesio, – vis labiau nerimo ji. – Geriau eikime po du, bet laikykimės atstumo, kad vieni kitus matytume. Aristėjau, tu būk su Felicija, nes jos ginklai prastesni nei tavo, jei kas, galėsi ją apginti. O aš eisiu su Agnese priekyje, ji parodys mums įėjimą.

Agnesė galvos kilstelėjimu parodė, kuria kryptimi eiti, ir nedelsdamos jos nuskubėjo keliu, stengdamosi apsimesti, kad tėra tik vietinės. Tamsos karalystėje buvo tamsiau, nei Eliza tikėjosi, o tai suteikė privalumų, galbūt pavyks iki tvirtovės nusigauti visiškai nepastebėtiems. Prie įėjimo pro pirmą gynybinę sieną stovintys sargybiniai kėlė šiurpulį, tačiau ji buvo pasiryžusi įvykdyti kad ir pačią sudėtingiausią užduotį. Tik kaip visos tos gynybinės sienos? Ir apie kokį slaptą praėjimą kalbėjo Agnesė?

– Mums net nereikės pro jas eiti, – nekaltai šyptelėjo mergaitė, pamačiusi ją nužiūrint sieną ir supratusi, apie ką ji galvoja. – Yra tunelis, besitęsiantis po sienomis, tik išėjimas bus iškart už antros, tad į tvirtovę patekti bus sunkiau dėl sargybinių.

– Bet iš kur tu sužinojai apie tą tunelį?

– Melburnas... jis pats man parodė, kad prireikus galėčiau pabėgti. Jis sakė, jog Arela taip pat kadaise pabėgo būtent pro šį tunelį, nes jai padėjo sargybinis, bet tai sužinojęs Tasdaras jį nužudė.

– Vadinasi, jis taip pat žino apie tą tunelį?

– Taip, dėl to laiko jį užrakintą ir raktus patiki tik Melburnui. Jeigu jie išsiaiškins, ką padariau, man galas, – mergaitė pažvelgė atgalios, norėdama įsitikinti, ar Aristėjas ir Felicija nėra per arti jų. – Paskubėkime, tunelis ilgas, o dėl karalystę gaubiančio blogio negalėsiu jūsų teleportuoti.

Jos paspartino žingsnį ir po kurio laiko galiausiai pasiekė nedidelį akmeninį pastatą, drėbtą iš tokių pat akmenų, kaip ir pati tvirtovė, tik iš išvaizdos jis atrodė daug senesnis, jau apaugęs samanomis ir pelėsiais. Durys į jį buvo labai žemos, net Agnesei teko pasilenkti, norint jas atrakinti. Ji kurį laiką makalavosi su aprūdijusia spyna ir Eliza susinervinusi jau norėjo panaudoti galias, kad išmuštų duris, bet galiausiai spyna pasidavė, ir pastūmusi duris mergaitė įgriuvo į vidų. Eliza dar žvilgtelėjo į savo eilės laukiančius bendražygius ir taip pat smuko vidun pridarydama duris, kad niekas nieko neįtartų. Viduje buvo labai ankšta, ir nors aplinkui tvyrojo tamsa, moteris įžiūrėjo žemyn vedančius apgriuvusius laiptus.

– Neabejoju, kad kažkur čia turėtų būti deglas, – Agnesė braukė rankomis per sieną palei duris, kol pagaliau apčiuopė. – Štai, truputį palauk.

Netrukus akmeninę patalpą užpildė švelni šviesa. Be laiptų, čia daugiau nieko ir nebuvo, tik daugybė voratinklių, įrodančių, jog šioje vietoje seniai niekas nesilankė.

– Na žinoma, kaip galėjau pamiršti? – staiga prakalbo Eliza. – Arela man kažką minėjo apie tunelį, tikriausiai turėjo omenyje tą patį. Jei tik Tasdaras nebūtų jos pagrobęs, tau dabar nereikėtų rizikuoti, nes ji pati parodytų kelią, net jei ir neturėtų rakto, įsibrautume kitaip.

– Nesvarbu, vis tiek būčiau iš čia bėgusi ir atgabenusi jums Elzaro ašmenis. Man tik baisu, ko imsis Tasdaras, sužinojęs, kad jį išdaviau.

– Nesijaudink, būk su manimi ir tau nieko nenutiks.

Tuo metu girgžtelėjo durys ir į vidų sulindo ir Aristėjas su Felicija.

– Tunelis čia tik vienas, nuklysti neįmanoma, – tarė Agnesė, stipriau suspausdama deglą ir pirmoji atsargiai statydama kojas ant laiptų. – Bet užtruksime apie valandą, kol pasieksime kitą galą.

– Nuostabu, – pavartė akis Aristėjas, bet daugiau nesiskųsdamas nuėjo iš paskos. Beveik visą kelią jie praleido tylėdami, susitelkę į užduotį. Elizos širdis vis labiau daužėsi krūtinėje, visas tas ėjimas ją vis labiau erzino, juk jau galėtų traukti iš požemių belaisvius. Bet tuo pačiu ji žinojo, kad skubėti neverta, nes taip galbūt viską tik sugadintų, reikėjo veikti pagal planą, nors prireikus vis tiek turės nuo jo nukrypti.

Pagaliau keliauninkai sustojo. Agnesė išsitraukė dar vieną raktą, o jai atrakinus duris priešais juos iškilo raudonas Tamsos karalystės dangus.