Žiūriu, kaip grimzta mano kūlgrindos akmuo.
Kaip raistą perbrsiti be jo aš sugebėsiu?
Po kojom atramą galiu besusapnuot,
Tik atminimuose paviršių glotnų liesti.
Grimztu. Iš lėto, veikiama traukos,
O gal pati iš skasumo akmenėju?
Žinau, kad kūlgrindos jau niekas neatstos —
Į rasitą stumtelėti gali pats menkiausias vėjas.
Nei bėgt, nei rėkt. Tik skęsti kas diena,
Kol iš būties išsivilios žaltvykslės.
Per raistą kūlgrinda tvirta, tikra tiktai viena,
Be jokio pažado, kad leista bus sugrįžti.