Bodžiuosi žilo nimbo, kol nesuprantu,
Jog tai tik ženklas,
Kad artėja Ilgės.
Tavy, many toks kuparas prasme brangių dienų,
Kur tarpo lūkesčiai, tikėjimas ir viltys.
Jausmai, mus kėlę iki debesų,
Sutrupinti vaikams į dubenį, į sotų, skalsų kąsnį.
Per juos aš ne apsimetu — esu
Ir neturiu anei minties užgesti,
Nes argi gali migloje rudens
Be ženklo dingti sidabrinis nimbas?
Lai naktyje jisai pasivaidens
Ir bent paliudys, kiek esu laiminga —
Jau išnešiojusi giedros būties dienas,
Atitarnavus ir išdovanojus.
Ilgoj maldoj nebeminiu savęs —
Juk buvo leista pabuvoti Rojuj.