Aš negalvoju kaip tu, tos mintys – tavo, ne mano.
Gyvenimas juk ratu, išeina vienas, įgavęs
Pirmąjį riksmą, keliaus į priekį, neš savo kryžių.
Alsuoju kol, tol esu aš savimi, – tau sakysiu, –.

Ruduo priklauso – dabar, lyg obuolys laukiu vėjo,
Nukrisiu žemėn, o gal Žiema vėluos, nes norėjo
Palikt mane, leist matyt, Pavasaris žiedais lipęs,
Ateitų man pasakyt, „priimk dūzgėjimą bitės“.

Aš nematau to, ką tu žvilgsniu suvystai, man lemta
Atrasti savo, kitų – nesigviešiu. Nugyventa
Gal paprastai, bet retai šiandien rasi tokią širdį,
Kuri nežvelgs iš aukštai, kuždės „tave meile girdau“.