Skristukai tarsi prakuros rugsėjo smilkime.
Nėra gausos auksinių nei variokų graimo.
Jauti, kaip skirstomės? Aš praradu save,
Kai dingsta prasmės iš vedžiotų raidžių.
Anku, nes kontūrai ištirpstantys migloj,
Nebekutena delno liesti ir paglostyt.
Bet ką su baime pažadu „rytoj“,
Nes didis lūkestis dar vakar tapo plokščias.
Skristukų prakuros sudrėko nuo miglos.
Nebesušylame – nors virpame, atšlyjam.
Ką tau suregzt, ką tau atnešt, paduot?
Plevena padrikos šilkinės voro austos gijos.
Tik ten, už miško, tarsi kibirkštis
Sublyksi saulės jau atvėsęs mostas.
Nebežinau, arti mes ar toli,
Tiktai smilgynais vienas kitą klostom.