Gordonas nerimaudamas laukė pasirodančios Arelos, bet iš koridoriaus sklido tik gąsdinanti tyla. Įsivaizduodamas blogiausią scenarijų, jis vaikščiojo iš vieno kameros galo į kitą, vis braukė nuo kaktos neklusnius plaukus, visiškai nebejausdamas fizinio skausmo, nes tas, kurį jautė dabar, buvo dvasinis. Jis turėjo padėti Arelai, ne, privalėjo, tačiau buvo per silpnas, kad iš čia ištrūktų, nors pažadėjo, kad visą laiką bus šalia, kai jai reikės pagalbos. Jis bandė, tikrai bandė jai padėti, bet Melburnas jo neišleido, o tai tik dar labiau viską blogino. Kumščiai gniaužėsi iš pykčio, atrodė, suvarytų juos tiesiai Tasdarui į veidą, jei tik jis čia pasirodytų, nors žinojo, kad tai nepadėtų Arelai pasijusti geriau, Tasdaras pridarė jau per daug žalos, kurios atitaisyti neįmanoma.

Pasigirdus durų trinktelėjimui, Gordonas pakėlė galvą, o tolumoje pamatęs ant sienos krentantį ištįsusį šešėlį puolė prie grotų ir suėmė virbus. Sulaikęs kvapą jis įdėmiai klausėsi artėjančių žingsnių, tikėdamasis, jog Tasdaras pagaliau atvedė Arelą ir ji labai nenukentėjo. Žinoma, buvo labai maža tikimybė, kad ji išvis nenukentėjo, bet jis vis tiek turėjo vilties, nors tai greičiausiai reikštų, jog ji pasakė Tasdarui visus jų planus, dėl to šis jos ir nelietė. Tik ar tikrai jis galėtų būti toks gailestingas ir paliktų ją ramybėje vien dėl to? Ne, Gordonas ir pats suprato norintis per daug...

Pagaliau iš tamsos išniro dvi figūros. Viena buvo Arelos, o kita Melburno. Gordonas tikėjosi išvysti patį Tasdarą, tą šypseną, įrodančią, kaip jis mėgavosi, kankinęs savo auką. Bet galbūt net ir geriau, kad neatėjo, nes jis tikrai nesusivaldytų, o juk kaip ir pats sakė, buvo praradęs dalį savo galių, be abejo pralaimėtų.

– Arela? – norėdamas atkreipti dėmesį rūpestingai prakalbo jis.

Moteris ėjo į priekį lėtai, panarinusi galvą, bet išgirdusi savo vardą pakėlė akis ir švelniai šypsodamasi pažvelgė į Gordoną, bandydama jį nuraminti. Tačiau toje šypsenoje jis išskaitė tik skausmą, troško ją apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai, bet nebuvo tikras, ar taip tikrai bus, juk ir pats įklimpo jau taip giliai, kad nebežinojo, ar pavyks išsikapstyti.

Melburnas galiausiai sustojo prie kameros, esančios šalia tos, kurioje prieš tai kalėjo Arela, ir skubiai išsitraukęs raktus ją atrakino.

– Tai dar ne viskas. Nemanyk, kad Tasdaras pasidavė ir nebandys išgauti atsakymo, – tvirtai pasakė jis, rankos mostu ragindamas moterį judintis. Toji pakluso, tad vėl užrakinęs duris ir daugiau nieko nesakęs Melburnas skubiai išėjo, paskui save garsiai užtrenkdamas duris.

Požemiuose įsiviešpatavo tyla. Sunkiai atsidususi, Arela atsirėmė į šaltą akmeninę sieną, jos žvilgsnis klaidžiojo koridoriaus tamsoje.

– Tau viskas gerai? – neramiai paklausė jos Gordonas. – Prašau, pasakyk, kad Tasdaras tavęs nelietė.

– Ne, jis to nepadarė, – galiausiai sukuždėjo ji. – Tik išplakė botagu, bet tai niekis, išsigydžiau.

– Ir kaip tau tai pavyko?

– Jis trumpam buvo nuėmęs antrankius ir paliko mane vieną... Bandžiau pabėgti, maniau, galėsiu išvaduoti ir tave, bet...

Nė nereikėjo sakyti visko, kas nutiko, Gordonas puikiai suprato, kaip ji jaučiasi, ir pats jau visus metus troško laisvės, bet buvo bejėgis, kad ištrūktų pats. Jei tik kaip nors atgautų tas galias, kurias prarado, galbūt ir turėtų bent didesnį šansą. Tuo pačiu jis jautėsi nuvylęs ne tik save, bet ir Arelą, juk žinojo, kokius jausmus jai kelia ši vieta, kiek skausmo čia patyrė praeityje.

– Tą dieną, kai Melburnas pasakė, kad mirei... – staiga tylą sutrikdė neįprastai ramus Arelos balsas. – Tą dieną aš juo patikėjau, nes maniau, jog Tasdarui nusibodo žaisti, kai suprato pralaimėjęs prieš tave. Be to, tikriausiai jis išsigando, kad jeigu vėliau nutiks kažkas panašaus, gali taip nepasisekti ir Aladoras jam nepadės. Niekaip neįstengiau susitaikyti su tavo mirtimi, o Goda niekada neprarado vilties. Jai taip pat labai skaudėjo, bet priešingai nei aš, ji tikėjo, kad tu dar kažkur esi. Ji buvo teisi, ir dabar man nesmagu, kad ja netikėjau.

– Tu juk negalėjai žinoti, – atremdamas galvą į grotas sukuždėjo Gordonas.

– Aš netgi prašiau Lorenos, kad iškviestų tavo dvasią, nes norėjau paskutinį kartą tave pamatyti, bet jai nepavyko. Nuo tada apsvarsčiau galimybę, jog tu iš tiesų gyvas, tik uždarytas požemiuose. Mes planavome vykti į Tamsos karalystę paimti Azaros žiedo ir išvaduoti kalinių, tad galbūt būtume tave radę, jei viskas būtų susiklostę kitaip.

– Negalvok apie tai, jau sakiau, kad kaip nors išsikapstysime. Man tik reikia daugiau laiko.

Laikas, žinoma. Bet jis seko ir Arela nežinojo, kiek Gordonas dar tvers šioje vietoje, kiek dar kartų bus čia kankinamas. Ji nenorėjo matyti jo kenčiančio, turėjo kaip nors jį iš čia ištraukti. Deja, jis nebuvo vienintelis, juk į nelaisvę pakliuvo ir Lina, ir Arela buvo tikra, kad daugiau niekas kitas nežinojo, jog ji Nebūties pasaulyje.

– Eliza, ji galbūt mums padės, – netikėtai prakalbo ji. – Pamiršau tau pasakyti, kad ji grįžo, prieš patekdama į nelaisvę su ja dar kalbėjau.

– Tikrai? – nustebęs sukruto vietoje Gordonas. – Kur taip ilgai užtruko?

– Viskas labai komplikuota. Rodžeris jai primelavo, kad Lina ir Agnesė žuvo per tą nelemtą gaisrą.

– Turi omenyje tą gaisrą, kai sudegė Linos namai?

– Taip, tą patį. Lina niekada plačiai apie tai nekalbėjo, bet kaip supratau, prie to prisidėjo Tasdaras.

– Kodėl jis turėtų deginti Linos namus? – nusistebėjo jis. – Tada jie dar nebuvo pažįstami.

– Tu teisus, bet nepamiršk, kad Rodžeris tada jau tarnavo Tasdarui, tai kažkaip susiję. Po to Lina neturėjo, kur eiti, tad leidau jai apsistoti Žvejų kaimelyje, tame name, kur kažkada gyvenau, prieš susipažindama su Tasdaru. Vėliau Lina tą namą iš manęs nusipirko.

– Suprantu... – nutęsė susimąstęs žynys.

Arela kurį laiką tylėjo, mintimis panirdama į tuos laikus, kai dar gyveno Žemėje. Jos globėjai niekada nebuvo patys geriausi, bet daug mieliau būtų likusi su jais nei susidūrusi su didžiausiu savo gyvenime priešu. Tačiau galvoti apie tai dabar atrodė beprasmiška, juk laiko atgal neatsuks. Be to, jei jos likimas buvo išpranašautas, vis tiek nebūtų nuo jo pabėgusi.

– Aš turėčiau būti stipresnė, – staiga prakalbo ji. – Turėčiau būti ta, kuri pajėgtų mus iš čia ištraukti.

– Kodėl turi užsikrauti sau tokią atsakomybę? – sutrikęs pažvelgė į ją Gordonas.

Arela atsitraukė nuo sienos ir priėjusi prie grotų suėmė virbus, ir nors juos skyrė viena kamera, Gordonas aiškiai galėjo justi, jog kažkas negerai. Arelos pečiai virpėjo, ir tik tada jis pastebėjo jos skruostais riedančias ašaras.

– Prisimeni, aš tau sakiau, kad žinau, kas yra Averina? – drebančiu balsu ištarė ji ir minutėlę tylėdama stengėsi apgalvoti, kaip viską paaiškinti. – Nežinau, ar verta ir toliau slėpti, nes jei nepasakysiu aš, galbūt tai padarys Tasdaras. Visus tuos metus, kol tavęs nebuvo, gailėjausi, kad nepasakiau, bet tu juk niekam mano paslapčių neišduosi...

– Kodėl nenori, kad kiti žinotų apie Averiną?

– Nes Averina esu aš.

– Bet... bet kaip? – Gordonas kelis kartus perėjo kamerą, delnais atsirėmė į sieną žemai nuleisdamas galvą, mėgindamas suvokti tai, ką išgirdo. Arela nieko nesakė, visų pirma leido jam aprimti, kad galėtų kalbėti toliau.

– Iš kur žinai, kad Averina tu? – galiausiai paklausė jis. – Kaip tau pavyko išsiaiškinti?

– Zurato veidrodis. Jis reaguoja į mane. Kai Ravena gyveno pas Liną ir turėjo veidrodį su savimi, negalėjau to patikrinti.

– Bet aš maniau, kad veidrodis reagavo į tave, nes tavo energija panaši į Ravenos, o ji yra jo savininkė.

– Taip, iš dalies tai tiesa, štai kodėl anksčiau nežinojome, kad Averina aš.

– Tuomet kaip gali būti tikra, kad ji tikrai tu?

– Aš... – Arela susigėdusi panarino galvą. – Radau Azaros dienoraštį, kuriame ji ir atskleidė, kad Averina esu aš. Nesuprantu, iš kur ji tai žino, bet nedrįsau skaityti visko, – pasibaisėjusi savimi, ji susiėmė už galvos ir susmuko ant grindų. – Po velnių, juk tai dienoraštis, išvis neturėjau jo liesti!

– Arela, nekaltink savęs dėl to, ką padarei, galbūt taip net geriau, nes pagaliau žinome, kas yra Averina.

– Taip, bet ne viskas taip paprasta, Azaros žiedas negaus mano galių tol, kol negrįš pati Azara, bet iš kur mes galime žinoti, kad ji tikrai grįš? O jeigu pranašystė neteisinga?

– Nesijaudink, kai iš čia pabėgsime, pamėginsiu rasti būdą, kaip prižadinti visas tavo galias, tai galime padaryti ir be Azaros.

– Norėčiau, kad tai būtų taip lengva...

Gordonas daugiau nebežinojo, ką jai pasakyti, padėtis šiuo metu atrodė tikrai nepavydėtina, o galbūt buvo dalykų, kurių jis nežinojo, kalėdamas tarp šių keturių sienų. Jau tiek daug laiko jis nematė saulės šviesos, kentė šaltį ir net badą, tačiau noras gyventi jo nepalaužė. Tuo pačiu jis svajojo ir vėl pamatyti savo dukterį, nes nieko brangesnio už ją neturėjo. Sunku buvo įsivaizduoti savo gyvenimą be jos, jau ir taip juos skyrė didžiulis atstumas.

– Arela, o tu vis dar turi Azaros dienoraštį? – staiga paklausė jis.

– Žinoma, palikau jį Azryato šventykloje, – linktelėjo moteris.

– Gerai, jeigu tu nieko prieš, galėčiau toliau jį skaityti už tave, galbūt pavyktų išsiaiškinti ką nors naudingo. Suprantu, kad tai dienoraštis, bet kitaip mes niekada nesužinosime, kodėl Azara nusprendė mus palikti.

– Na gerai, galėsi jį pasiimti, – sunkiai atsidususi sutiko ji. – Bet tik dėl to, kad mums reikia išsiaiškinti tiesą, susijusią su mūsų visų ateitimi, nieko asmeniško.

– Be abejo. Azara nebuvo man labai artima, neturėtų būti taip sunku, kaip tau.

Gordonas nuėjo prie lovos. Jam besėdant sugirgždėjo pasenusios, ją prilaikančios grandinės. O po to sekė tyla, apgaubianti kiekvieną požemių kampelį, tik šį kartą jis jautėsi geriau, nes kalėjo čia ne vienas. Žinoma, jam nepatiko, kad Tasdaras uždarė Arelą, bet tai suteikė jam daugiau noro iš čia ištrūkti.