Pagaliau perėjęs koridorių, Tasdaras nusivedė Arelą apgriuvusiais laiptais. Visą laiką jie kilo aukštyn tylėdami, girdėjosi tik monotoniškas batų trepsėjimas. Moteris ėjo nė kiek nesidairydama, panarinusi galvą. Puikiai žinojo, kuo baigsis šis jų susitikimas. Bet kitos išeities nebuvo, jeigu priešinsis, nukentės artimi žmonės, tarp jų ir Gordonas, o ji negalėjo leisti tam atsitikti, nenorėjo ir vėl jo prarasti, to jau būtų per daug. Ašaros kaupėsi akyse vien apie tai pagalvojus, tačiau dabar ji turėjo susitelkti į Tasdarą ir ką jam pasakys, kai jie pasieks kankinimų kambarį, buvo aišku tik viena – nepasakys jam nė žodžio apie Ravenos planus, net jei tai nuves iki paties blogiausio.

Po kurio laiko užlipę laiptais jie ėmė eiti raudonu kilimu nuklotu koridoriumi. Tai reiškė, kad jau pasiekė pirmąjį tvirtovės aukštą. Tik tada Arela pakėlė galvą, bet nieko nesakydama vis žvilgčiojo į Tasdarą priekyje, kuris į ją nė neatsisuko, tarsi žinodamas, kad ji nepaspruks. Jam prie šono tabalavo du kalavijai, nors iš tikrųjų nelabai ir reikalingi, savo priešus galėjo įveikti ir be jų. Tikriausiai įvaizdžio detalė. Jis visuomet nepriekaištingai rūpinosi savo išvaizda ir tuo pačiu puikavosi savo galia, rodydamas esantis viršesnis už visus kitus šioje tvirtovėje. Bet kad ir kiek kartų jai teko jį matyti, niekaip negalėjo priprasti, kad ir koks stiprus jis buvo, nesijautė saugiai, nes niekada nebuvo jo pusėje, o jei ir būtų, abejojo, ar kas nors pasikeistų. Tasdaro nuotaikos keitėsi greitai, vieną akimirką jis galėjo būti švelnus, o kitą – užvaldytas pykčio pulti, būtent tai ją ir gąsdino labiausiai.

Galiausiai demonas sustojo prie medinių durų ir pravėręs jas atsigręžė į Arelą, laukdamas, kol ji įeis, po to vėl jas uždarė. Moteris net krūptelėjo nuo vyrių sukelto šaižaus garso. Kaip ir spėjo, jis nusivedė ją į kankinimų kambarį, kuriame ir taip aišku, ką darys. Žinoma, ji buvo ypatinga jo viešnia, nes dažniausiai pats kankinimais neužsiimdavo. Begalvodama apie tai nepajuto, kaip jis priėjo, grįžo į realybę tik tada, kai riešus juosiantys antrankiai nukrito ant grindų.

– Žinai, ką reikia daryti, – šypsodamasis savo ciniška šypsena teištarė jis.

Taip, Arela žinojo, buvo čia tiek daug kartų, kad įsiminė kiekvieną žingsnį, tačiau nedrįso nei pajudėti, nei pakelti akių, kai jis gręžte gręžė ją žvilgsniu.

– Nagi, paskubėk, nežadu laukti visą dieną! – patalpą perskrodė pykčio kupinas Tasdaro balsas. – Nejaugi nori, kad būtų tik dar blogiau?!

Arela drebančiais pirštais ėmė segiotis marškinių sagas, kol galiausiai išsinėrė iš drabužio ir priartėjo prie viduryje kambario esančių stulpų su grandinėmis. Tik tada Tasdaras priėjo arčiau, norėdamas ją prirakinti. Jis dirbo lėtais tikslingais judesiais, prie stulpo prirakino vieną ranką, po to prie kito antrą. Arelos kojos sulinko, bet grandinės trukdė keliams pasiekti grindis. Demonas pasilenkė prie pat jos, ketindamas apnuoginti nugarą, ir švelniai sumetė visus jos plaukus į priekį.

– Žinai, kad tavo plaukai labai gražūs? – netikėtai paklausė jis, suimdamas ilgą sruogą ir prikišdamas sau prie lūpų. – Jie visada man taip patiko.

Arelai net pašiurpo oda stebint, kaip jis bučiuoja jos plaukus, po to lėtai atsitraukia ir eina prie stalo. Ji matė tik jo nugarą, bet jai nė nereikėjo sakyti, kam jis ruošiasi, viskas jau ir taip buvo aišku.

– Ar žinai, kodėl tu čia? – priėjęs jai iš nugaros prakalbo Tasdaras. – Gali dėl to kaltinti Liną. Ji tyli, nors pasakiau, kad jei neišduos Ravenos planų, nukentėsi tu. Kaip jūs ten sakote? Draugą nelaimėje pažinsi? Argi ne skaudu, kad užuot gelbėjusi tave ji pasirinko nenukentėti pati?

Moteris nieko neatsakė, tik įsitempusi laukė tolimesnių jo veiksmų. Jokiu būdu negalėjo kaltinti Linos, jos atveju būtų pasielgusi taip pat. Jos abi bandė apsaugoti Raveną, kuri apie savo planus nė žodžiu neprasitarė.

– Tiesa, pamiršau paminėti, kad Melburnui pavyko surasti Raveną ir ji vėl mano tvirtovėje, – tarsi didžiuodamasis pasigyrė jis.

– Ir ką jai padarysi? Tu negali jos nuskriausti, ji per brangi tau.

– Teisybė, bet truputėlis skausmo nepakenks, – nusijuokė Tasdaras. – Jeigu Ravena ir toliau tylės, uždarysiu ją čia, kaip ir tave.

– Bet ji dar tik vaikas, kaip gali taip elgtis? – Arela išsigandusi ėmė muistytis, bandė ištraukti rankas iš ringių, bet jos buvo per tvirtos.

– Vaikas ar ne vaikas, vis tiek nusipelnė bausmės, ir taip buvau jai per geras tėvas, leidau gyventi Azryate, nors galėjau ir vėl įkalinti tave Nebūties pasaulyje. Bet kai tu čia, man bus tik smagiau, – paėmęs botagą, jis žengė dar vieną žingsnį arčiau, bet imtis veiksmų neskubėjo. – Be to, pamiršai, kad Ravena nėra paprastas vaikas ir gali iškęsti daugiau nei manai. Ji bręsta kur kas greičiau nei paprasti žmonės, ir nors atrodo kaip vaikas, tokia jau seniai nėra. Kaip tau atrodo, kokia buvo mano vaikystė? Teisingai, aš jos neturėjau, nes po metų jau buvau visiškai suaugęs!

Jis teatrališkai skėstelėjo rankomis ir tvirčiau suspaudė odinę botago rankeną. Pirmasis smūgis nebuvo labai veiksmingas, bet vis tiek nutvilkė kūną. Arela pasiruošė iškęsti juos visus, juk šioje vietoje buvo prirakinta ne kartą ir turėjo ištverti ne tik botago kirčius. Ji nežinojo, iki kiek Tasdaras eis šį kartą, kiek suduos smūgių, tai priklausė nuo jo nuotaikos. Kartais jis galėdavo suduoti trisdešimt vos per kelias minutes ir palikti ją ramybėje iki tol, kol ateidavo grąžinti atgal į kamerą, bet būdavo ir dienų, kai plakdavo kur kas tiksliau ir skausmingiau. Tokiais atvejais ji praleisdavo kankinimų kambaryje ilgiau, arba jai taip tik atrodydavo, nes dažnai prarasdavo sąmonę ir nebesusivokdavo laike.

Botagas pakilo antrą kartą, bet Arela neišleido nė garso, skaičiuodama sekundes, kada ją pasieks dar vienas kirtis. Neklydo, Tasdaras pasirinko skausmingesnį kankinimo būdą, naudodamas geresnį botagą. Dar keletas smūgių, ir visa jos nugara degė. Jei tik tos grandinės nelaikytų rankų, jau seniai gulėtų ant grindų. Bet ne, ji turėjo pamiršti skausmą ir parodyti, kad gali būti stipri, jei pavyks, galbūt ras būdą, kaip pabėgti iš šios tvirtovės. Viršuje ji turėjo daugiau galimybių, tam ir leidosi išvedama iš kameros. Tik kai Tasdaras paliks ją vieną, reikės veikti greitai ir pasistengti pasinaudoti savo galiomis, juk dabar nemūvėjo galias slopinančių ringių. O kas tada? Paslapčia grįžti atgal į požemius ir ištraukti iš jų Gordoną? Bet kaip tai padaryti, neatkreipiant sargybinių dėmesio? Tikriausiai keli iš jų saugos išėjimą iš kankinimų kambario...

Dar keletas smūgių, ir Arelos sąmonė po truputį ėmė gesti. Iš pradžių apėmė palengvėjimas, nes bent kuriam laikui atsiribos nuo skausmo, bet po to ji išsigando, kad atgaus sąmonę per vėlai, kai jau nieko nebegalės daryti. Neramino ir tai, kad galbūt bus per daug nusilpusi ko nors imtis, tačiau nieko neįstengė pakeisti, tad tyliai kentėjo ir laukė, kol tamsa galutinai ją pasiglemžė.

Kai Arela pabudo, Tasdaro kambaryje jau nebebuvo. Sunkiai pakėlusi galvą ji pažvelgė durų pusėn, bet vaizdas akyse liejosi. Ji kelis kartus sumirksėjo, prisimindama tai, ką planavo. Nežinojo, kiek laiko prabuvo be sąmonės, būtent todėl turėjo paskubėti, bet trukdė kūną užplūdęs silpnumas. Giliai kvėpuodama ji bandė suimti save į rankas ir pajusti galias, tikėdamasi, jog jos neužsiblokavo. Visų pirma turėjo išsigydyti žaizdas, kad turėtų jėgų ištrūkti iš grandinių. Jai pavyks, tereikėjo pasitikėti savimi ir raginamai troškimo pabėgti, o kai išlaisvins Gordoną, bus kur kas lengviau.

Netrukus ji pajuto kūnu pasklindančią šilumą. Susikaupti nebuvo lengva, bet žaizdos po truputį ėmė trauktis. Per lėtai. Arela ėmė panikuoti, jog Tasdaras grįš bet kurią minutę, bet paniką pakeitė tik dar didesnis susikaupimas, ji juk mokėsi geriau įvaldyti savo galias, daug meditavo, turėtų pavykti. Be to, džiaugėsi tuo, kad nereikėjo liesti žaizdų rankomis, nes gydė save, o ne kitą žmogų.

Po kelių minučių Arela pasijuto jau daug geriau. Žaizdos dar nebuvo iki galo užgijusios, tačiau ji norėjo pasitaupyti energiją, keli įbrėžimai tikrai netrukdys. Dabar tereikėjo susitelkti į grandines, bet staiga prasivėrė durys ir moteris išsigandusi aiktelėjo.

– Tasdaras prašė nuvesti tave atgal į kamerą, – prakalbo Melburnas ir norėjo dar kažką pridurti, bet nužvelgęs ją nuo galvos iki kojų puse lūpų šyptelėjo. – Išsigydei savo žaizdas? Tasdarui tai nepatiks...

– Prašau, nieko jam nesakyk, – išsigandusiomis akimis ji žvelgė į artyn prieinantį parankinį.

– Mėginai pabėgti, ar ne? – atlaisvinęs vieną grandinę kilstelėjo antakį jis. – Beprasmiškai stengiesi, visur pilna sargybinių, ne tavo jėgoms pasprukti.

Taip, ji tai žinojo, bet juk planavo pasprukti su Gordonu, tačiau ką daryti dabar? Galbūt kelis sargybinius ir įveiktų, bet tikrai ne Melburną. Moteris puolė tik į dar didesnę neviltį. Kai tikėjosi, kad nors kartą bus kažkuo naudinga, ta viltis dužo, o dabar teks grįžti į kamerą ir laukti, kas bus toliau.

Nukritus ir kitai grandinei, Arela apsivilko savo marškinius. Jautėsi nejaukiai, tai darydama prie Melburno, bet jis to nepaisydamas skubiai uždėjo galias slopinančius antrankius ir išvedė ją iš kankinimų kambario. Kurį laiką jie ėjo visiškai tylėdami, o kai buvo netoli požemių, Melburnas sulėtino žingsnį.

– Girdėjau viską, apie ką kalbėjai su Gordonu, – lyg ir nenoriai prakalbo. – Turėjau žinoti, kad tarp jūsų kažkas vyksta. Bet gali būti rami, Tasdaras niekada to nesužinos.

Moteris nustebusi pažvelgė į jį.

– Kodėl? Tu tarnauji Tasdarui, argi nebijai nukentėti, jei jis sužinos, kad neklausai jo nurodymų?

– Tikriausiai supranti, kad uždariau Gordoną ir pamelavau apie jo mirtį ne savo noru.

– Taip, bet... – panarinusi galvą ji nudelbė žvilgsnį į grindis. – Tuomet kodėl jo nepaleidi?

– Nes būtų per daug akivaizdu, kad tai padariau aš, – tvirtai atkirto jis ir atrakinęs grotas į požemius sugriebė Arelai už žasto. – Nagi, paskubėkime, ir be tavęs turiu problemų.