Realybė keista, suadyta voratinklio siūlais,
Lipdo naują, spalvingą ir kintantį greitai sezoną.
Atbundi vieną rytą — po kojomis vasara guli,
Anei lašo sulos ir neiškepta sotinies duona.
Su lietum iš dangaus dovanojamas ašaros lašas,
Jau bodiesi savęs — nebešviežio, per gausiai pasūdyto.
Lyg pažįsti raides, bet iš jų — nesuprantamas raštas.
Paryčiais atgailauji — skaičiuoji negimusius kūdikius.
Nes nakty sūpavai nebejautrią užtirpusią ranką,
Kai pro langą spingsėjo žvaigždynas,
Kelionėm ervėj tau bekliedintis.
Ta keista realybė skeveldromis, dulkėmis dengiasi
Ir kišenėj pilnoj nerandi, kuo už sekantį rytą mokėti.