Šiandieną negaliu ramiai kalbėti,
Kai liejas kraujas nekaltų.
Ir slankioja šunėkai paslapčiom pasieniais,
Ir garsiai amsi — nejauku.

Ar neužtenka žemės, kurioje gyvenam,
Kvėpuojam oru tuo pačiu?
Bet ne, kažkas pareiškia didį norą,
Kad reik tik jiems turėt ir kuo daugiau.

Tik saulė žemėje — vienoda,
Ir spindulių pakaks visiems.
Karalių, kunigaikščių ir valdovų kūnai
Seniai jau trūna užmirštam sapne.

Prisiglaudžiu tik mažą žemės grumstą,
Ir jo užteks per mano amžių man.
Vėl pabučiuoju ruginės duonos riekę,
Kaip motina bučiuodavo rytais mane.