Branda
sučiauptomis
lūpomis,
kantriai rikiuoja
mintis:
mano vaikystės
gladiolės
su kardais
nieko bendro
neturėjo...
RUDENIU
puikavosi astrai,
jurginai
didžiuliais
žiedais
žydėjo,
baltais kaspinais
dabintos kasytės
ramuliukais kvepėjo,
kuriais iš vakaro
mama skalavo
plaukučius...
Ir,
ir ruda uniformos
suknutė, ir
nauji kalnieriukai
puikiai derėjo prie
mokyklinio suolo.
VISA,
Visa grįžta,
menant
rugsėjo pirmąsias.
Virpuliukais
bėgioja buvusios
akimirkos,
jauduliu apsalusi
širdis tuksi viltimi,
viltimi — MOKYKLA —
tik šviesos nešėja.