Reikia galų gale ryžtis, galvojo Jeremijus.
Diena buvo graži, šilta, nors jau vasaros pabaiga, paskutinės rugpjūčio dienos. Po savaitės kitos gal prasidės lietūs, tada bus visai nemalonu lįsti iš šiltos palapinės ir ieškotis maisto. O dabar kaip tik priešais didžiulis žvėris, nors gal jis visai ir ne žvėris, tik šiaip didelis gyvūnas. Milžiniškas. Tikriausiai dėl jo didumo jį ir pavadino mamutu, taip galvojo Jeremijus. Galvojo galvojo kaip pavadinti, ma ma ma mu ma mu ta. Taip ir buvo, baigė mintyti Jeremijus. Reikia jį pribaigti. Tada iki pavasario šeima turės ką valgyti. Kritiškai pažvelgė į savo akmeninį kirvuką ir pasigailėjo, kad dar neišrastas ratas, nei hidroelektrinė, net parakas ir tas dar kada atsiras. Gerai tik kad prieš pusmetį pirmas iš visų sugalvojo iš šakų sutverti palapinę. Kiti irgi tuoj pat pasinaudojo jo supratingumu ir tvėrė palapines. Dabar Jeremijus jau sumąstė statyti namą, tik kol kas dar niekam to nesakė. Pirmiausia reikia viską susidėlioti galvoje, tarkim, gerai būtų iš akmenų sudėti tokį kaip ir pagrindą, ant kurio būtų kraunami rąstai, būtinai kažkaip kryžminami, kad vėjas nenuneštų. Tik tuos nuvirtusius medžius reikia trumpinti ir suvienodinti, nes jie labai visi skirtingi ir pagal ilgį, ir apimtį. Kaip? Čia toptelėjo mintis – pjauti. Pjauti, tokio žodžio dar nebuvo, bet aišku, ką jis reiškia, trumpinti. Vadinasi, reikia pjūklo nuo žodžio pjauti. Čia tai bent, iki ko gali prisigalvoti. Gal geriau užpulti mamutą. Nes pjauti akmens amžiuje niekaip, reikia skubiai vystytis į priekį, į metalo ar kokį ten amžių. Jeremijus tiksliai nežinojo tų pavadinimų. Aišku, kad buvo akmens, dar galėjo būti kreidos, metalo, šviesos ar švietimo, aukso ir kosmoso. Kosmoso būtinai turėjo būti. Ko gero, net jo vaikai arba anūkai, jis pats jau nespės, skraidys į mėnulį. Tai bent, galvojo Jeremijus ir buvo pasiruošęs pulti mamutą akmeniniu kirvuku.
Bet tuo metu staiga nušvito visa padangė, tapo šviesu lyg dieną, nors jau vakarėjo (kaip greit bėga laikas vasaros pabaigoje, pagalvojo vyras), ir danguje iš dūmų susiformavo toks piešinys lyg milžiniškas grybas. Jobšikumatu, netyčia išsprūdo Jeremijui, jis dar nežinojo, kad kažkada, gal švietimo amžiuje, tai bus vadinama keiksmažodžiu. Mamutas, išgirdęs tokį žodį, pasuko galvą į žmogų ir nusišypsojo. Jeremijus pajuto, kad šiandien užmušti mamutą nepavyks, teks vėl graužti medžio žievę.
Kita vertus suprato, kad tik ką matė, kaip susinaikino kaimyninė planeta, ir pagalvojo, gal visgi neverta skubėti pereiti į kitą pažangesnį amžių. Gerai, kad apie namą dar niekam neprasitariau. Be to, reiks nuimti nuo vaikų tuos sijonėlius, tegul vaikšto nuogi, mažiau nesąmonių prisigalvos.
(Vardas Jeremijus atsirado gal viduramžiais, bet Jeremijus buvo jį susikūęs daug anksčiau, tik niekam nesakė, išskyrus moterį, kurią jis dulkindavo, kai vaikai būdavo sumigę, manė, kad prie vaikų nedera tuo užsiiminėti. Beje, jis pirmasis ir sugalvojo šakelėmis bei lapais pridengti lytinius organus, kad aplinkiniai nematytų, jei staiga jie į kažką sureaguotų).
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...