Jaučiu, kaip rudenėja, vakarėja —
Į sąmonę suplūdo užmarštis lyg tirštos juostos rūko.
Jau niekas nekalba, kad budi, saugo geros dvasios, fėjos —
Maišelis odos glemba, duonos nors netrūksta.
Aistros liejyklose išblausėjo žarijos
Ir lig dangaus išaugo kalnas šlako,
Pasaulio platumos tavus vaisius surijo
Ir priekaištauja — maža, maža, maža.
Jaučiuos kalta, jog nektarinės dulka
Silpnais niauzgėjimais, maldom ir nutylėjimais,
Kad negaliu išspausti graudingumo sulčių
Tokiam pat kaliniui iš vienumos kalėjimo.
Pro rūko sieną įsispraudžia sapnas —
Turiu sparnus, gebu ne krist, bet skristi.
Kai prie kurčios glaustytis ima aklas,
Sunku surast migloj, koks buvo šito veiksmo tikslas.
Juk supranti, kad nebebus ledonešio,
Iki išdžiūsim ar supūsim savo kiautuos.
Užmarštyje siaurėja ir retėja nušvitimo properšos.
Ruduo, tamsa čia pat, bet argi jų kas laukia?