Jis žvilgčiojo vogčiom
pro siaurą rąsto plyšį. 
Vidun, kur seną stalą klojo
kaži kada pageltusi
„Tiesa”. 
Toks lengvas, baltas ir panašus į naivų
šunį.
Ir dar kvepėjo obuoliais.

Praleido naktį nuodėmingą
Įklimpęs į obels
viršūnę
ir karūnuotas ryto spinduliais.

Paika jaunystė brandą žilą
bandė šnekint,
žadint,
bet kiekvienam skirta sava
tiesa.
Tau ryto obelys pašėlę.
Kažkam – tik likusi pilka
vėsa.