Išmokai laiko slinktį jau atmintinai?
Nebesiširdiji dėl sumenkėjusio žydėjimo atoluos.
Prašapo skruzdėlės, bet vis garsiau, gausiau žiogai
Įtaigiai svirpia apie miego skolą,
O lūpos lipnios lyg nuo bučinių
Nuo sodo vaisių pacukruotų syvų.
Juk skaičių pametei, kiek nuostabių dienų
Turėjai balsą išgiedoti „Gyvas“.
Tačiau išduoda graudulius tuštėjantys lizdai,
Vada kregždžiukų dangų smulkiai karpo,
Ar tu išmokai slinktį mintinai?
Surinkti derlių — džiaugsmas, o ne vargas.
Pilnėja podėliai, aruodai. Gal ir tu
Kiek apsunkai save kertėj užglaudęs?
Žiūrėk — atoluose yra smulkių žiedų
Ir būtį tvinksniai tarsi varpas gaudžia.