Tereikia rasti properšą — į dangų eitum, eitum,
Iki pasiektum statų žemės kraštą.
Kliedi? Kliedžiu. Gal neišgėriau vaistų,
Gal mintys pinasi su jau skaitytais raštais.
O gal sparnai nutriušę vėl ataugo
Ir kuprą tiesina, ir mintį kelia, kelia..
Tenai, ant krašto, sąmonė nesaugo,
Kai nėr jėgos pabaigt garbingai kelią
Kuo skirias skrydis nuo svaigaus kritimo,
Tada, kai nėr nei jokio orientyro?
Pagunda properšos akimirksnį svaigina,
Bet tik akimirksnį — po kojom čeža žvyras,
Vėl kūnas riečiasi, mintis besparnė kniumba,
Gal atgailavimus, gal norus Dievui burba,
O gal be properšos keliautojas sukniumba,
Priėjęs pilką bejėgystės purvą.